Pirmos peckelionės. I Dalis

#022 Retrospektyva: Pirmos peckelionės. 1964–1966 m.

I Dalis

Palanki terpė peckelioti
Veikiausiai daugelio karikatūristų pradžiamokslio ABC — vaikystėje išpieštos namų bibliotekos knygos (ar net sienos), vėliau išpaišyti visi mokykliniai sąsiuviniai, sugertukai, ir net vadovėliai…
Neaplenkė ši infekcija ir manęs.
Nuo mažų dienų augau apsuptas įvairiausių leidinių gausos. Namai labiau panašėjo į biblioteką, nei į gyvenamą butą: margaspalvių knygų, brošiūrų, žurnalų ir laikraščių perteklinis arsenalas mane lydėjo nuo pat mažų dienų. O jau ta įvairialypė leidinių tematika! Nuo primityvių pasakų vaikams iki giliai filosofinių leidinių. Suprantama, kad labiausiai man patiko knygos, kuriose knibždėte knibždėjo įvairiausių piešinių ir iliustracijų.
Nieko nuostabaus, kad tuo metu man mažai kad rūpėjo atspausdintas turinys, nes vis vien nesupratau dar apie ką viena ar kita knyga. Svarbiausia buvo tik tai, kad leidinys būtų gausiai iliustruotas, o jeigu tokių nėra — galima pasiraitoti rankoves ir pačiam užpildyti šią nedovanotiną leidėjų spragą.
Na, išties — jeigu kiti sugeba, tai kodėl pačiam nepabandyti papeckelioti? Juk praktiškai visi pypliai kada nors, ką nors ima ir papeckelioja, ir dar su kokia ugnele!
Taigi, nors ir nemokėjau tuo metu dar nei skaityti, nei rašyti, tačiau paveiksliukus rydavau ypač godžiai.
O vėlėliau net nesibodėjau ir išbandžiau mažyliams labai patinkančią bei patrauklią knygų „meninio iškarpymo“ techniką.

* * *
Kelios ano meto knygos, kurios ankstyvoje vaikystėje giliai įsirėžė atmintin:

  • Сутеев В. Сказки и картинки, 1963*;
  • Pasakų rinkinys „Gulbė karaliaus pati“, 1963 m. (Albinos Makūnaitės spalvoti linoraižiniai);
  • „Čiukčijos pasakos“, 1963 m.

// Įdomi detalė: visos trys knygos išleistos 1963 m. Jau po metų (1964 m. pabaiga) geležinės durys buvo užšautos ir šalis vėl ilgam laikui panardinta į raudonų sutemų Rojų. //

Pirmos dvi knygos ištirpo laiko tėkmėje — aš jas pernelyg meniškai „suskaičiau“!..
„Gulbė karaliaus pati“: jeigu neklystu, iliustracijos (gal net ir visa knyga) buvo atspausdintos ant kreidinio popieriaus — tiesiog palaima žirklėms siautėti…
Na, o trečioji paminėta knyga išliko „gyva“ iki šių dienų. Štai ji:

 „Čiukčijos pasakos“, 1963 m. // Knygos viršelis. // Užrašė O. Babošina. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. //

„Čiukčijos pasakos“, 1963 m. // Knygos viršelis.
// Užrašė O. Babošina. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. //


Na, iš anų laikų būtina dar paminėti 1966 m. lietuvių kalba išleistą knygą „Brolių Grimų pasakos“, kuri gausiai iliustruota nuostabiais Vernerio Klemke** piešiniais.
Ir ši knyga išliko „gyva“ iki šių dienų — veikiausiai dėl to, kad gal jau buvo aprimęs arba praėjęs šišas aktyviai reikšti savo meninius sugebėjimus (arba ji buvo labiau saugoma ir laikoma viršutinėse knygų lentynose, kad nebūtų ranka pasiekiama).

// Suprantama, kad buvo ir daugiau įvairiais būdais mano „suskaitytų“ knygų, tačiau laiko tėkmėje daugel dalykų atmintyje išsitrynė, todėl keblu nūnai užmirštuoles nustatyti. //


* Vladimiras Sutejevas
(rus. Владимир Григорьевич Сутеев) (19031993) — rusų rašytojas, dailininkas-iliustratorius, animacinių filmų režisierius, animatorius, scenaristas. Nusipelnęs savo šalies menininkas (1965 m.). Vienas iš sovietinės animacijos kūrėjų.

Pagal V. Sutejevo kūrybą yra sukurta labai daug šaunių animacinių filmukų. Keletas iš jų:
„Sniego laiškanešys“ (1955 m.), „Laivelis“ (1956 m.), „Milijonas maiše“ (1956 m.), „Grybukas stogiukas“ (1958 m.), „Kas pasakė „Miau“? (1962 m.).

Taip pat jis parašė daug scenarijų animaciniams filmukams, kaip antai:
„Kai įsižiebia eglutės“ (1950 m.), „Petia ir Raudonkepuraitė“ (1958 m.), „Begemotas, kuris bijojo skiepų“ (1966 m.), „Dvi pasakos: Obuolys. Lazdelė gelbėtoja“ (1962 m.), „Viens, du – kartu“ (1967), „Mes ieškome juodulio“ (1969 m.) (beje, šio filmuko dailininkė-statytoja buvo lietuvių dailininkė G. Brašiškytė), „Trobelė“ (Terem-teremok (1971 m.)).

O kiek knygučių išleista su šio dailininko iliustracijomis!
„Čipolino nuotykiai“ (1956 m.) (V. Sutejevas buvo pirmas dailininkas, kuris sovietijoje nupiešė iliustracijas šiai Džani Rodari pasakai apysakai).

„Pifo nuotykiai“ (1958 m.) ir „Nauji Pifo nuotykiai“ (1962 m.) — veikiausiai daugeliui gerai žinomos knygutės. Taip, ir šias knygeles iliustravo V. Sutejevas.

** Verneris Klemke
(vok. Werner Klemke) (19171994) — vokiečių dailininkas, grafikas, knygų iliustratorius, pedagogas ir pašto ženklų kūrėjas.

Įprasta, kad animatoriai, karikatūristai labiau jaučia piešinio plastiką (dailininkas kurį laiką dirbo dailininku-animatoriumi, o taip pat piešė ir karikatūras). Tad nieko nuostabaus, kad beveik 300 juodai baltų graviūrų, nupieštų knygai „Brolių Grimų pasakos“ sužavėjo mane savo neperkrauta grafika, lakoniškumu, linijų plastika.
Bene pagrindinė ir mėgiamiausia jo piešimo technika — ksilografija.

* * *

Tęsinys kitose Retrospektyva publikacijose.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Rojų pasiekia tik tie, kurie nepalieka savo draugų

#095 Parabolė apie draugus

Pasimirė žmogelis. Jo šuo atsigulė šalia ir taip pat numirė. Stovi priešais auksinius vartus žmogaus siela, o šalia jos — šuns siela. Prie vartų — sargas.
— Kas tai per vieta? — paklausė pakeleivis vartų sargo.
— Tai rojus, tu jau numirei. Dabar gali įeiti ir visapusiškai atsipalaiduoti.
— Ar ten yra vandens?
— Kiek tik širdis geidžia: švarūs fontanai, vėsūs baseinai…
— O pavalgyti duos?
— Visko, ko tik panorėsi.
— Bet kartu su manimi šuo.
— Atsiprašau, pone, bet šunis įsivesti draudžiama, — pareiškė sargas, rodydamas į pakabintą ant vartų lentelę su užrašu „Šunims draudžiama!“. — Jis turės būti paliktas čia.
Žmogus nepanoro eiti į vidų, jis apsisuko ir nuėjo šalin. Eina jie toliau, mato kitus vartus, ant kurių nieko nėra parašyta, o greta jų sėdi sargas įsitaisęs.
— Atsiprašau, gerbiamas…
— Petras aš.
— O kas yra už šių vartų?
— Rojus.
— O ar galiu kartu ir šunį pasiimti?
— Žinoma!
— O ten, anie pirmi vartai, į kur jie veda?
— Į Pragarą. Rojų pasiekia tik tie, kurie nepalieka savo draugų.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Akvarelė „Leningrad“

#021 Retrospektyva: Akvarelė „Leningrad“

Liaudis, gyvenusi Sovietų Sąjungoje, ypač perestroikos piko metu, veikiausiai gerai pamena chroniškus stovėjimus milžiniškose eilėse, tikintis įsigyti masinio vartojimo prekes. Netgi elementariausių prekių deficitas tiesiog smaugte smaugė tuo metu gyvenusius žmones, kadangi tai buvo jų kasdienė rutina. Todėl nenuostabu, kad ir kokybiškos piešimo priemonės anuomet taip pat buvo didelis deficitas. Tik dailininkų sąjungos nariai galėdavo patronavimo sąlygomis įsigyti (nusipirkti) jiems priklausantį davinį — būtiniausių dailės reikmenų racioną (dažai, teptukai, popierius, drobė, pieštukai ir pan.).

Visiems kitiems tekdavo tenkintis tuo, kas būdavo parduodama kanceliarinių prekių parduotuvėse ar specializuotuose skyriuose.

Kokybiškesnes piešimo priemones galėjau įsigyti tik nuo 1988 m., kai jau dirbau animacijoje, kadangi ten apskritai viskas „sukosi“ aplink piešimą. Be to, kartu ar paraleliai animacijoje dirbantys dailininkai karikatūristai kartkartėmis pasidalindavo savo gaunamu „daviniu“.

* * *

Ieškodamas kokybiškų akvarelės dažų — gerų, sodrių spalvinių tonų — ir testuodamas įvairias „pasiekiamas“ prekyboje akvareles, prisiminiau turįs kažkur nukištą savo seną mokyklinę akvarelę. Tad pasikuičiau po visus pakampius ir susiradau ją.

// Dabar kebloka tiksliai prisiminti, kurie tai metai buvo, bet labiausiai tikėtina, kad tai buvo 1987–1988 metai, — metas, kai buvo nupiešta ypač daug spalvotų karikatūrų. Vien LTV laidai „Dailininkai šypsosi“ iš viso buvo nupieštos 55 karikatūros (trys karikatūrų ciklai apie šunis (19 karikatūrų), kiaules (20 karikatūrų) ir avis (16 karikatūrų). //

Mokyklinė 1968 m. akvarelė: 16 spalvų, griovelis/indelis vandeniui ir (gal dar) teptuko komplektas fanerinėje dėžutėje su slankiojančiu dangteliu. Gerai pamenu, kaip šiuos dažus (piešimo pamokoms) pats nusipirkau, kai ėmiau lankyti mokyklą. Ir net parduotuvėlė ryškiai atmintyje įsirėžusi, kuri buvo įsikūrusi Vilniuje, Kauno gatvėje netoli Geležinkelininkų kultūros rūmų (daugeliui nūnai žinomi „Kablys“ pavadinimu).

Tiesiog stebėtina, bet vėl ištraukta į šviesą mokyklinių laikų akvarelė buvo labai geros būklės, nors ji per didžiausius žiemų šalčius ir vasarų karščius nugrūsta tūnojo balkone, spintelėje maždaug 15-20 metų. Ypač nustebino, bet labai nudžiugino malonus siurprizas: medinis (fanerinis) dėžutės korpusas nebuvo nei supuvęs, nei nors kiek pažeistas.

Nuvalyti ir „atgaivinti“ dažai pateikė savotišką staigmeną: šiais akvareliniais dažais nulieti keli bandomieji potėpiai ant popieriaus džiugino spalvų sodrumu, intensyvumu, turtingumu. Nors ši akvarelė įsigyta prieš 50-šimt! metų piešimo pamokoms (anų laikų mokyklinė prekė), tačiau jos kokybė, mano galva, ir dabar nepriekaištingai gera. Galvočiau, kad ji net atitinka meninių akvarelinių dažų aukščiausios kokybės standartus, ir vargu ar stipriai nusileidžia profesionaliems akvareliniams dažams. O jeigu ją palyginti su dabar gaminama to paties fabriko akvarele „Leningrad“, tai mano subjektyvia nuomone — galbūt „mokyklinė“ 1968 m. akvarelė gal net ir geresnė.

Suprantama, kad tik specialistai gali kvalifikuotai nustatyti, kurios akvarelės dažai geresni, kokybiškesni, tačiau ilgainiui susidarė įspūdis, kad mokyklinė akvarelė savo kokybe nė kiek nenusileidžia dabartinėms „Leningrad“ akvarelėmis, kurios šiandien pardavinėjamas specializuotose piešimo reikmenų parduotuvėse.

Nors mano mokyklinei „Leningrad“ akvarelei daugiau nei 50 metų, tačiau net neabejoju, kad ji dar gerai pakrautų malkų bet kokiai dabartiniu metu parduodamai profesionalių dažų (savo svorio kategorijos) akvarelei.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Apie gyvenimo filosofiją

#094 Parabolė apie gyvenimo filosofiją

Atėjęs į auditoriją skaityti paskaitos, filosofijos profesorius pasidėjo ant stalo stiklainį ir pridėjo į jį didelių akmenų. Po to klausia studentų:
— Ar stiklainis pilnas?
Šie patvirtino, kad taip, pilnas. Tada profesorius išsiėmė iš krepšio skardinę nuo kavos, pilną smulkių akmenėlių ir supylė juos į stiklainį. Akmenukai gražiai užpildė tarpus tarp didelių akmenų. Profesorius vėl paklausė studentų, ar stiklainis pilnas ir šie juokdamiesi jam pritarė. Tada profesorius išsitraukė iš kišenės maišelį smėlio ir supylė jį į stiklainį. Smėlio kruopelės subiro į pačius mažiausius plyšelius tarp akmenų, visiškai užpildydamas stiklainį. Ir vėl profesorius paklausė studentų, ar dabar stiklainis pilnas. Ir šie vėl atsakė — taip. Tada profesorius paėmė nuo stalo du puodelius kavos ir supylė juos į stiklainį. Kava subėgo ir susigėrė. Studentai nusijuokė.
—Taigi, — tarė profesorius, — dabar įsivaizduokite, kad šis stiklainis yra jūsų gyvenimas. Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jūsų gyvenimo dalykus: šeimą, vaikus, draugus, mylimąjį, sveikatą, darbą. Net jei visa kita dingtų, jie vis tiek liktų jums svarbūs ir suteiktų jūsų gyvenimui prasmę. Smulkūs akmenėliai yra antraeiliai, mažiau svarbūs dalykai: automobilis, butas, studijos… Smėlis simbolizuoja visai nesvarbius, nereikšmingus dalykus, netgi lėkštus dalykus. Ir jeigu jūs iš pradžių pilsite smėlį, tai inde neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmenėliams. Skirkite daugiau dėmesio svarbiems dalykams. Raskite laiko savo vaikams. Rūpinkitės savo sveikata. Liks pakankamai laiko ir darbui, ir namų ruošai, ir vakarėliams, ir kitkam… Rūpinkitės pirmiausia didžiausiais, nes tik jie yra tikrai vertingi, nusistatykite teisingus prioritetus, o visa kita — tai tik smėlis.
Vienas iš studentų pakėlė ranką ir paklausė, ką reiškia tie du puodeliai kavos.

Profesorius nusišypsojo ir atsakė:
— Džiaugiuosi, kad paklausėte. Tai reiškia, kad nesvarbu, koks pilnavertis jūsų gyvenimas būtų, porai puodelių kavos su gerais draugais visuomet turėtų atsirasti laiko!

 

* * *

Šarūnas Facebook

Laureatas

#020 Retrospektyva: 1987 m. „Šluota“ laureatas

Nuoseklus ir intensyvus karikatūrų piešimas po keturių metų entuziastingo triūso ilgainiui atnešė šiokių tokių apčiuopiamų dividendų.

Pagal nusistovėjusią tradiciją, kasmet, metų pabaigoje buvo paskelbiami žurnalo „Šluota“ laureatai (karikatūristai ir humoristai satyrikai).

Kartu su kita puokšte humoristų buvau pripažintas 1987-ųjų „Šluota“ žurnalo laureatu.

Satyros ir humoro žurnale (pristatant laureatus) dažniausiai būdavo publikuojama sveikinimo epigrama ir laureatų draugiški šaržai (autošaržai arba dailininkų-šaržistų nupiešti draugiški šaržai).

Mano šaržą ta proga nupiešė A.Pakalnis.

 A. Pakalnio draugiškas šaržas: Šarūnas Jakštas

A. Pakalnio draugiškas šaržas (1987 m.)


Mūsų puokštė (epigrama)

Visi laureatai — spalvingi ir gražūs.

Tačiau, atvirai, kiekvienas — tik ražas…

Drauge sudėjus, — kaip Ezopo bylota, —

Išeina tvirta, nepalaužiama „Šluota“!

 

* * *

Šarūnas Facebook

Požiūris į gyvenimo sunkumus

#093 Parabolė apie požiūrį į gyvenimo sunkumus

Vieną dieną pas tėvą atėjo duktė, jauna moters, ir liūdnai pasiguodė jam:
— Tėti, aš taip pavargau nuo visko, mane pastoviai kamuoja nesibaigiantys sunkumai darbe ir asmeniniame gyvenime, aš nebeturiu daugiau jėgų… Kaip man įveikti visas susikaupusias problemas?
Tėvas tarė:
— Leisk tau šį bei tą parodyti.
Jis ant viryklės užkaitė tris puodus su vandeniu ir atsinešė morką, kiaušinį ir kavą. Kai vanduo užvirė, jis kiekvieną atskirą ingredientą sumetė į atskirus puodus. Po keleto minučių išjungė viryklę ir paklausė dukters:
— Pasakyk man, kokius pokyčius tu matai?
— Na, morka ir kiaušinis išvirė, o kava ištirpo, — atsakė mergina.
— Teisingai, — tarė tėvas, — bet jei mes pažvelgsime šiek tiek atidžiau, pamatysime, kad kieta morka, pavirusi suminkštėjo ir pasidarė lanksti. Kiaušinis, kuris prieš tai buvo trapus ir skystas, sukietėjo. Nors išoriškai jie išliko tokie patys, bet vidiniai pokyčiai akivaizdūs dėl jiems priešiškos aplinkos poveikio — verdančio vandens. Panašiai yra ir žmonėms — išoriškai stiprūs žmonės gali išsibalansuoti ir suknežti, o trapūs ir minkšti tik sutvirtėja ir tampa stipresni…
— O kava? — nustebusi paklausė dukra.
— O taip, kava — tai bene pats įdomiausias dalykas. Ji visiškai ištirpo agresyvioje aplinkoje ir tuo pačiu pakeitė ją — verdantį vandenį pavertė nuostabiu kvapniu gėrimu. Yra tokių žmonių, kurių negali paveikti aplinkybės — jie patys jas keičia ir suteikia joms visai naują pavidalą, o tuo pačiu iš situacijos išspaudžia, kiek galima daugiau naudos ir žinių sau. Tad kiekvienas laisva valia pats pasirenka, kuo jis nori būti atsidūręs sudėtingoje situacijoje.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Du grybautojai

#092 Parabolė: Du grybautojai

Vėlyvą rudenį susitiko du grybautojai.
— Pasisekė tau šiais metais, — tarė vienas. — Žiūriu, praturtėjai tu: ir namą pasistatei, ir buitį susitvarkei, ir dukrą ištekinai. O man nesiseka: kiek kartų ėjau į mišką, vis grįždavau tuščiomis.
— Taip, šie metai prasti grybautojams, — atsakė kitas. — O aš nuėjau į mišką, pažiūrėjau: kiek akys aprėpia — kalnai uogų. Pintinę pakeičiau į kibirus ir tapau uogautoju.
— Kaip tu galėjai! — pasipiktino pirmasis. — Juk mes ne kažkokie uogautojai, o tikri grybavimo tradicijų paveldėtojai!
— Na ir kas? — nusistebėjo antrasis. — Kitais metais bus puikus riešutų derlius. Nagi, eikime kartu riešutauti!
Bet užsispyręs grybautojas jau nueidinėjo, nervingai mojuodamas tuščia pintine.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Rožės pumpuras ir dygliai

#091 Parabolė: Rožės pumpuras ir dygliai

Kartą žmogelis pasodino rožių krūmą, uoliai jį prižiūrėjo, laistė vandeniu. Dar prieš išsiskleidžiant žiedams, jis įdėmiai apžiūrėjo krūmą. Jis pastebėjo pumpurą, kuris turėjo netrukus prasiskleisti, o taip pat ir dyglius ant stiebo. Žmogelis pagalvojo: „Kaip iš tokio augalo, turinčio tiek daug aštrių dyglių gali išaugti graži gėlė?“ Nusiminęs jis nustojo laistyti rožę, tad gėlelė nugaišo net nespėjusi sužydėti.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Meškos paslauga

#090 Parabolė: Meškos paslauga

Eidami gatve senolis su anūku pamatė berniuką, kuriam jo tėvas buvo paliepęs sutaisyti tvorą, o tik po to eiti žaisti. Plaktukas berniukui vis slydo iš rankų, o lentą niekaip nesisekė įtaisyti į vietą. Netyčia pataikęs sau į pirštą, berniukas įniršęs metė šalin plaktuką ir ilgesingai žiūrėjo į žaidžiančius savo draugus. Senolio anūkui pagailo berniuko, — jis ėmė ir prikalė lentą tvoroje. Bet senolis priėjo ir vėl atplėšė prikaltą lentą.
— Kaip gi taip, seneli? Tu visada mokei mane būti jautriu, o dabar neleidi padėti…
— Aš mokiau tave gerumo, bet ne veidmainystės. Padaręs už berniuką jo darbą, tu ne vien tik atimi iš jo gerą progą išmokti taisyti tvorą. Jis taip pat neišmoks būti kantrus ir neįsisavins, kad pirmiausia reikia atlikti darbą. Savo „geru“ poelgiu tu galėjai sugadinti jam gyvenimą.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Eglutė skarota, eglutė…

#019 Retrospektyva: Eglutė skarota, eglutė…

Sovietmečio Lietuvoje Naujieji metai buvo viena iš nedaugelio švenčių, kuri kiek mažiau kentėjo nuo sovietinės simbolikos invazijos. Na, netrūko ir šiai šventei propagandonijos trimitų, tačiau kertiniai šventės pamatai vis tik ne iš kūjų ir pjautuvų suręsti.

Nors visų oficialių šventinių eglių viršūnėse būtinai turėjo spindėti penkiakampė (raudona) žvaigždė, o burbulus puošti žvaigždės, kūjai ir pjautuvai, tačiau namuose eglutes kiekvienas išpuošdavo taip, kaip jo širdis geidė.

Daug metų šeimoje kalėdinę eglutę puošėme įvairiais žaisliukais, o tame tarpe ir vokišku žaisliukų komplektu (ilgai tarnavo, kol nesudužo), kuriame buvo ir išvaizdi viršūnė.

Viena iš smagesnių prieššventinių atrakcijų — prieš Naujus metus pardavime atsirasdavo gausybė įvairiausių atvirukų. Mano akis, dažniausiai, vis tik traukė pieštiniai vaizdai, bet nepraslysdavo nepastebėtos ir meniškos fotografuotos naujametinės kompozicijos.

Metams bėgant, kasmet atvirukų pasirinkimas būdavo vis gausesnis (tiems laikams), tad dažnai reikėdavo gerai pasukti galvą, kol išsirinkdavai labiausiai patinkančias. Sovietmečiu pirkdavau ne tik lietuviškus, bet ir vieną kitą rusišką atviruką. Tačiau rusiškus atvirukus pirkdavau (palyginus) retai, ir išskirtinai vien tik pieštinius (jeigu patikdavo nupieštas vaizdelis).

Tiesa, dažname rusiškame naujametiniame atviruke būdavo grūste prigrūsta ir visokių sovietine simbolika pamargintų vaizdelių. Net nekaltų kiškučių, voveraičių ar meškiukų fone vis vien suboluodavo kokia nors raudona žvaigždė.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon, karikaturen. > Senelis Šaltis / Santa Claus <

Kalėdų Senelis: „Vaikučiai, greičiau prie eglutės!“
Santa Claus: “Kids, come on, hurry up, hurry up!”
Nepublikuota / Unpublished
// 1985 m. //

Lietuviškuose atvirukuose retai kada pasitaikydavo sovietine simbolika išmargintų vaizdų.

Prieš keturis penkis dešimtmečius lietuviški naujametiniai atvirukai būdavo tiesiog nufotografuotas žiemiškas vaizdelis. Panašios ir pasikartojančios kompozicijos metai iš metų mažai kuo keisdavosi, tad praktiškai jos buvo kurpiamos pagal vieną ir tą patį seniai išbandytą sėkmingą šabloną: spygliuota miško augmenija (eglutės arba pušies šakelė, kankorėžiai), keletas namų buities detalių (įvairūs šiaudiniai elementai, žvakės, vienas kitas pakabinamas burbulas), vata, kuri atstojo sniegą, sužaista šviesotamsa ir naujametinė kompozicija baigta! Tiesa, dar viską vainikuodavo sveikinimo užrašas.

Artėjant Naujų metų šventėms visuomet būdavo smagu ką nors ir pačiam ta proga papeckelioti, kokį nuotaikingesnį vaizdelį suraityti. Tai nebūdavo karikatūros, o tiesiog koks nors pieštas vaizdelis, kuriame pavaizduota šventinė atributika, ar žiemos dekoracijos.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon, karikaturen. > Žvakė /Candle <

> Žvakė / Candle <
Nepublikuota / Unpublished
// 1985 m. //

 

* * *

Šarūnas Facebook