Paauglys vakare grįžo namo prastai nusiteikęs — kad ir ką jam sakai, viskas jam blogai. Grubių žodžių tiradą išvertė močiutei, o kalbėdamas telefonu iškoneveikė geriausią savo draugą. Močiutė, slėpdama nuoskaudą ir ašaras, tylėdama nusisuko. Draugas, nepelnytai įžeistas, neapsikentęs metė ragelį.
— Kas nutiko, sūnau? — švelniai paklausė mama. — Nemalonumai mokykloje? Gal susikivirčijai su kuo nors? Jos akyse buvo tiek daug atjautos, kad grubūs žodžiai, nespėję išsprūsti, tiesiog sustingę užšąlo sūnaus liežuvyje. — Mokykloje viskas gerai, — sumurmėjo paauglys. — Ir su niekuo aš nesusikivirčijau. Tiesiog išlindusi bate vinis nutrynė iki kraujo pėdą. — Ir ši mažytė vinis, kuri nutrynė tau pėdą, sužeidė dviejų žmonių širdis — tavo močiutės ir tavo draugo! — susikrimtusi tarė mama.
1987 metų vidurvasaris tekėjo tarsi ir įprasta vasaros tėkmės eiga. Liepos mėn. antroje pusėje pasirodęs mano autorinis karikatūrų puslapis „Šluota“ žurnale tarsi žymėjo kūrybinio kelio status quo. Kaip kad prasimušęs iš gelmių šaltinis upeliu nuvilnijęs upės link pamažu nutoldamas aprimsta, o jo vandenys ima monotoniškai tekėti įprasta sau vaga, taip ir 1987 m. vasarą kūrybinė gija sroveno jau kiek aprimusia ir įprasta ramia tėkme.
> Kulkosvaidis / Machine gun < „Šluota“ (1987 m., Nr. 17)
Žaibas iš giedro dangaus
Tačiau kartais gyvenime taip nutinka, kad staiga ima ir visiškai netikėtai trenkia žaibas iš giedro dangaus apversdamas viską aukštyn kojomis: kartus su vasaros pabaiga laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ (dabar „Lietuvos rytas“) perskaičiau skelbimą apie tai, kad planuojama organizuoti animatorių (anuomet — multiplikatorių) kursai Vilniuje, tad visi norintys kviečiami registruotis ir dalyvauti atrankos konkurse.
Animacija, man
buvo tarsi antra religija (po karikatūrų), aš ja sirgau nuo pat mažų dienų. Betgi nebuvau stiprus piešėjas, tad
vykti kad ir į Maskvą studijuoti animacijos būtų buvę pernelyg lengvabūdiška ir
net avantiūriška.
Tačiau kodėl nepabandyti laimės Lietuvoje? Todėl, vos tik tokia netikėtai šauni proga pasitaikė, nedelsdamas sumečiau norįs išbandyti tokią galimybę gimtinėje. Tad nusprendžiau pamėginti, gal pavyks, juolab, kad didelių vilčių nepuoselėjau, tiesiog animacija mane žiauriai masino.
Sėkmingai įveikęs atrankos konkursą, bei išlaikęs egzaminatorių atrankos barjerus, patekau į patį pirmą Lietuvos istorijoje oficialiai organizuotą animatorių kursą.
Traukinys ėmė riedėti padidinta pavara: jau nuo pat Spalio mėn. pradžios, vakarais po darbo, pradėjau lankyti šiuos kursus, kurie vykdavo Kino studijos patalpose (dabar jau nugriautame pastatų komplekse Antakalnio g. gale, Vilniuje).
Šis, tarsi nekaltas rudens pradžios nuotykis (stojamųjų konkurso karuselė) ir po jo sekę pokyčiai, kardinaliai pakeitė gyvenimo tėkmės bėgius.
Rudeninė 1987 m.
mano gyvenimo tėkmė jau buvo srauni ir pilna nenuspėjamų posūkių.
Darbas valstybinėje įstaigoje nuo devintos valandos ryto iki šeštos valandos vakaro, po to dar užsiėmimai animacija vakarais po darbo, o taip pat ir net poilsio dienomis, gerokai ištuštino laisvo laiko likučių aruodus.
> Vežimėlis / Baby Stroller < „Šluota“ (1988 m., Nr. 6)
Dėl stipriai
pakitusio ir padidėjusio užimtumo naujame gyvenimo tėkmės grafike progų
karikatūrų piešimui praktiškai nebeliko. Tad nenuostabu, kad nuo 1987 m. liepos
mėn. vidurio iki pat 1988 metų pradžios nenupiešiau nei vienos karikatūros.
Piešti, suprantama, kad nenustojau, tačiau tuo metu sukurti
piešiniai-karikatūros nebuvo skirti publikavimui respublikinėje spaudoje.
Nauji metai — nauji iššūkiai
Susigundęs darbu animacijoje, iš karto po Naujų metų švenčių (1988 m. sausio mėn. pačios pirmos dienos) pradėjau dirbti animatoriumi Lietuvos kino studijoje animacinių filmų padalinyje, kur betarpiškai susipažinau su visa plejada karikatūristų, kurie taip pat anuomet zujo animacijos verpetuose.
Pradėjus dirbti
animatoriumi pagaliau atsirado laiko ir karikatūrų piešimui. Todėl jau nuo pat
1988 metų pradžios vėl įnikau jas kurti ir siūlyti įvairiems leidiniams.
> Dorovės sergėtoja / Vice Squad < „Šluota“ (1988 m., Nr. 10)
Atspausdintos
karikatūros „Vežimėlis“ ir „Dorovės sergėtoja“ kaipsyk buvo tie pirmieji darbai
(iš šviežiai nupiešto darbų pluošto), kurie buvo sukurti 1988 m. pradžioje (kai
dar gilinausi į animacijos paslapčių klodus, bet jau dirbau animatoriumi).
* * *
1987–1988 m.
sąndūroje buvo taip pat nupiešti 3 darbai XIV karikatūrų parodos katalogui
(parodai skirtame leidinyje atspausdintas tik vienas darbas: „Autoinspektorius
ir konservų atidarytuvas“).
> Bauda / Car Penalty < XIV karikatūrų paroda (1988 m.). // Pažeidus kelių eismo taisykles autoinspektorius vairuotojo teisių baudų talone komposteriu išmušdavo skylę. //
Karikatūra „Bauda“
Dėl pasikeitusių
kelių eismo taisyklių, bei iš principo pakitusios pačios baudų už nusižengimus
sistemos, šiais laikais šią karikatūrą daugeliui neįmanoma suprasti. Todėl primenama,
kaip tai veikė anuomet:
vairuotojui sovietmečiu pažeidus kelių eismo taisykles autoinspektorius jo vairuotojo teisių baudų talone komposteriu išmušdavo skylę (baudą). Užsidirbus talone trečią skylę (baudą) iš nusižengėlio atimdavo vairuotojo teisės ir jam privalu būdavo iš naujo laikyti kelių eismo taisyklių egzaminus.
// Trijų skylių
drausminė sistema veikė nepriekaištingai. Skylė(-s) galiojo nustatytą laiko
terminą (dabar jau gerai nepamenu, bet skylė galiojo ar ne metus laiko), tad
„užsidirbus“ antrą skylę, vairuotojus tai labai drausmindavo, kadangi galimybė
užsidirbti trečią skylę ir egzaminų perlaikymo perspektyva anaiptol nedžiugino,
todėl ši sistema prevenciškai veikė gan efektyviai. //
Trys darbai
(„Autoinspektorius ir konservų atidarytuvas“ „Traiškantis automobilius katinas“
bei „Bauda“) buvo eksponuojami Lietuvos XIV karikatūrų parodoje.
Kartą pas išminčių atėjo vyriškis ir paprašė išmokyti jį, kaip pasiekti sėkmės gyvenime. Išminčius liepė jam įlipti į vandens statinę ir pasinerti visa galva į vandenį. Tada jis iš visų jėgų prispaudęs laikė vyriškio galvą taip, kad šis negalėtų iškilti. Galiausiai, labai stengiantis, vyriškiui pavyko įveikti mokytojo pasipriešinimą —išniręs jis atsistojo ir giliai įkvėpė oro. — Koks buvo tavo noras, kai bandei įveikti mano pasipriešinimą? — paklausė Išminčius. — Kvėpuoti, — atsakė vyriškis. — O koks dar? — Daugiau nieko. — Tai ir yra koncentruoto noro galia. Jei įstengsi lygiai taip pat norėti sėkmės gyvenime, tai tu ją ir pasieksi.
Kas 20 metų Teigiama, kad kas 20 metų atsiranda nauja unikali žmonijos karta, kuri formuojasi ir užauga tam tikroje specifinėje terpėje, lydima politinių krizių, kultūrinio pakilimo, mokslo ir technologijų proveržio. Visa tai nulemia žmonių pasaulėžiūrą ir asmenybės savybes. Mokslo ir technologijų pasaulis sparčiai vystosi, tad nežinia kas bus po kokių 30-50 metų ir kas ką valdys — įrenginiai žmones ar atvirkščiai. Kiekviena terpė turi savo pliusų ir minusų. Laiko tėkmė dažnai nugludina nepageidaujamus minusus ir atmintyje išlieka tik daug besišypsančių pliusų nes vaikystėje ir žolė žalesnė buvo, ir saulė švietė skaisčiau, ir medžiai buvo didesni. Didžioji dauguma tebekuriančių Lietuvos karikatūristų yra prarastosios kartos (1944–1963 m.) ir X kartos (1964–1983 m.) atstovai. Antro pasaulinio karo randai vienaip ar kitaip aidu palietė praktiškai kiekvieną iš jų — karo ir pokario baisumų prisiminimus jie žino ne iš vadovėlių, o patyrė savo kailiu arba juos liudijo gyva tėvų ir senelių šnekta. Pavyzdžiui, 1965 metais tebuvo praėję vos 20 m. po Antrojo pasaulinio karo… Palyginimui: po kelių mėnesių Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metis, o kokios batalijos vis dar vyksta dėl atskirų epizodų… (paminklai, lentos, atmintis)…
Kelias į žvaigždes Nūnai kone kiekvienas pyplys gali savo meną demonstruoti vos ne nuo kūdikystės. Pradžioje tuo pasirūpina jų tėvai (dažniausiai mamos), viešindami savo vaikų pasiekimus internete ir skaitmeninėje erdvėje, o jau ūgtelėjusi penkiametė ar šešiametė atžala gali savarankiškai nesunkiai pakrauti malkų net ir susitupėjusiam menininkui (bent jau savo meno sklaidos prasme).
Tuo tarpu sovietmečio šešiasdešimtųjų ar septyniasdešimtųjų vaikai neturėjo (nebuvo) nei kompiuterių, nei feisbukų, nei išmaniųjų įrenginių. Net ir televizorius stovėjo ne kiekviename bute. Na taip, tokie jau tie buvo laikai. Sovietmečiu norint prasimušti į menininkų gretas tekdavo nueiti vingiuotą kelių pakopų kelią. Ne, tai nebuvo kažkoks sudėtingas labirintas, tačiau tai buvo kelias, kurį ne kiekvienas įveikdavo neatsispyręs pagundai (ne vienas karikatūristas sovietmečiu paslydo susigundęs lengvu rubliu — savo karikatūromis pūtė į taktą soc. ideologams ir ideologijai (bet apie tai — kitose Retrospektyva publikacijose)).
> Arbūzai / Watermelons < „Šluota“ (1987 m., Nr. 14)
I Pakopa Mokykliniai sienlaikraščiai
Bene kiekvienoje mokykloje (didmiesčiai) būdavo leidžiamas sienlaikraštis, kuris turėjo ne tik „korespondentus“, bet net ir redaktorių — dažniausiai moksleivę pirmūnę (būtinai pionierę), kurios rašinėliai tirpdydavo mokytojų širdis. Taip pat būtinai buvo kokia nors redkolegija ir prijaučiančių draugų ratas — na, savotiška feisbuko atmaina per soc. prizmę (ne veltui juk soc. tinklas). Suprantama, kad buvo dar ir a la meninis redaktorius, kurio pagrindinis uždavinys — ideologiškai teisingai apipavidalinti leidinį (savotiška web dizainerio ir meninio redaktoriaus kergtis). Besimokant mokykloje ir man vieną kartą
buvo pasiūlyta įsilieti į sienlaikraščio leidimą, bet kažkaip radau jėgų
atsispirti šiam pagundų slėniui ir išsisukau nuo kvietimo (nebuvau
komjaunuolis, tad lengva pasiteisinti, kad neatitinki soc. lygmens).
> Kailiniai / Fox Fur Coats < „Šluota“ (1987 m., Nr. 14)
II Pakopa Periodiniai leidiniai vaikams ir moksleiviams
Atskiros vaikų grupės pagal amžių sovietmečiu turėjo „savo“ leidinius: mėnesinis žurnalas vaikams ir paaugliams „Genys“, laikraštis vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams „Lietuvos pionierius“, žurnalas moksleiviams „Moksleivis“. Keletas vyresniosios kartos karikatūristų pirmuosius savo žingsnius žengė dar būdami moksleiviais: jų piešiniai-karikatūros buvo spausdinami moksleiviams skirtuose leidiniuose — laikraštyje „Lietuvos pionierius“, žurnale „Moksleivis“, rajoniniuose leidiniuose. Ir tik ten apšilus, bei šiek tiek kūrybiškai subrendus, jiems galima buvo tikėtis publikacijų suaugusių auditorijai skirtuose leidiniuose.
Lankytojas: „Du metrus alaus!“ Barmenas: „Atsiprašau, į plotį, ar į ilgį?“ „Šluota“ (1987 m., Nr. 14)
III Pakopa Respublikinis lygmuo
Publikacijos respublikiniuose leidiniuose, o ypač žurnale „Šluota“, tuo metu gana greitai nutiesdavo kelius įsilieti į karikatūristų bendruomenės gretas. Žurnalas „Šluota“ per kelis dešimtmečius (nuo 1957 m.) jau buvo užsitarnavęs neblogą reputaciją skaitytojų tarpe. Su redakcija bendradarbiavo geriausi šalies humoristai, satyrikai, rašytojai, poetai, dailininkai ir savamoksliai piešėjai. Tad patekti į šį satyros ir humoro bendruomenės ratą kiekvienam pradedančiajam karikatūristui buvo tam tikrų jo kūrybinių ambicijų įgyvendinimo tikslas, o tuo pačiu ir rezidavimo statuso pakitimas.
Negali sakyti, kad ant įėjimo durų kabojo tuzinas spynų ir kad ten patekti reikalinga buvo nueiti kryžiaus žygius. Nieko panašaus. Visas spynas nesunkiai atrakindavo viena esminė, bet būtina sąlyga — gebėjimas piešiniu meniškai perteikti sugalvotą idėją, įdomiai įvilkti ją į humoro ar satyros apvalkalą (jeigu šitai sugebi — maloniai prašom į gretą, jeigu ne — laisvas). Ilgus metus taikyti aukšti kokybės standartai neleisdavo į žurnalo puslapius prasmukti prastiems ir menkaverčiams darbams (per kokybės koštuvą nepraslysdavo). O redakciją atakuojančių įvairaus
amžiaus piliečių tikrai, kad netrūko.
> Šešėlis / Shadows < „Šluota“ (1987 m., Nr. 14)
Publikacija per visą puslapį 1986 m. pabaigoje man buvo pasiūlyta paruošti karikatūrų pluoštą visam puslapiui. 1987 m. sausio 5 d. į redakciją nunešiau 11 karikatūrų. Kiek vėliau, gegužės mėn. nunešiau dar 4 karikatūras. Publikacijos teko laukti ilgai: personalinį karikatūrų puslapį (5 karikatūros) atspausdino tik liepos antroje pusėje. Gerai pamenu tą metą, kadangi tą dieną, kai spaudoje pasirodė naujas „Šluota“ numeris su personaliniu mano karikatūrų puslapiu (liepos 19 diena), kaipsyk važiavau atostogauti į Nidą ir pirmą kartą (vairuojant mašiną) kėliausi keltu iš Klaipėdos į Neringą (nepatyrusiam vairuotojui — „O siaubas!“).
> Sliekas / Earthworm < „Šluota“ (1987 m., Nr. 14)
Taigi. Publikacija per visą puslapį tarsi vainikavo ilgai eito kelio atkarpą — liudijo, kad nebebuvau atsitiktinis pakeleivis LT karikatūrų tėkmės aruode.
Keliavo iš turgaus asilas ir arklys. Taip jau nutiko, kad asilas ant savo kupros tempė didžiulį, sunkų krovinį, o neapkrautas arklys nerūpestingai bindzeno šalia. Taip jie ėjo, ėjo, kol pasiekė pusiaukelę — asilas pavargo, dūsauja, vos kvėpuoja. — Būk draugas, — paprašė jis arklio, — padėk man! Paimk dalį mano krovinio! Bet arklys net ausimis nekrustelėjo. Po kiek laiko asilas jau maldavo: — Aš jau nepajėgiu! Padėk man! Bet arklys tik ausimis pakraipė. Kelias kilo į kalną. Asilas jaučia, kad tuoj tuoj neteks jėgų ir nukris, tad trečią kartą paprašo arklio: — Padėk! — Na gerai, — pagaliau sutiko arklys, — aš tau šiek tiek pagelbėsiu: tu nešk krovinį, o aš, tiek jau to, — aš už tave padejuosiu ir padūsausiu. Asilas tepajėgė nukėblinti vos keliolika žingsnių, o po to leisgyvis drėbėsi ant žemės. — Kelkis, kelkis, mielasis! — maldavo šeimininkas, bet asilas nepajėgė atsikelti.
Kitos išeities neliko: šeimininkas perkrovė visą krovinį nuo asilo ant arklio. Dabar jau asilas lengvai bindzeno, o arklys dūsavo ir stenėjo už du…
Veikiausiai daugeliui pažįstamas ir galbūt net asmeniškai žinomas jausmas, kai tavęs lyg ir klauso, bet negirdi, į tave žiūri, bet tavęs nemato, tavimi tarsi nuoširdžiai domisi, bet akivaizdu, kad tik iš to prakeikto pareigingo mandagumo, nes galvoje veikiausiai taip ir sukasi: „Ech, čiuožk iš čia kuo greičiau ir netrukdyk varyti biznį!“…
Po pirmų publikacijų „Šluota“ žurnale, keletą metų paeiliui, beveik panaši tėkmė sroveno ir pro mane. Būdavo nupėdini į „Šluota“ redakciją, susitinki ten „budintį“ karikatūristą, tarsi ir pasišneki, bet tas trumpas pabendravimas labiau panašėjo į redakcijos darbuotojo priverstinio mandagumo kontaktus, kažkokių budinčių frazių tiradą, nei bičiuliški ginklo brolių pašnekesiai. Betgi redakcijos darbuotojus galima buvo suprasti ir net kažkiek pateisinti: veikiausiai kasdien redakcijos duris vis varstydavo ir varstydavo visokie karikatūrų piešimo diletantai, maniakai, fanatikai, keistuoliai, kažkokie dar neapsiplunksnavę a la menininkai — braunasi ir trukdo bizniauti…
> Paminklai / Monuments < „Šluota“ (1987 m., Nr. 2)
Bizniauti? Na, veikiausiai nedaugelis nei anuomet žinojo ir galbūt ir iki
šiol nežino, kad trijulė ne tik savo pavardėmis štampavo karikatūras, bet
kiekvienas iš jų turėjo dar ir po slapyvardį, kuriais prisidengdami taip pat
suko pinigų darymo malūnus….
…Jurgis Sausaitis, I.R.Kelmutis, Aloyzas Krizas…
Taigi ištariamos budinčios frazės: „Kaip laikais?“, „Kas gero?“, „Ką atnešei?“ padėdavo greitai praeiti darbų priėmimo procedūras ir atsikratyti įkyrių įsibrovėlių. Būdavo atneši darbus, kuriuos kažkuris vienas iš trijų budinčių karikatūristų pažiūri, kažkokių budinčių optimistinių frazių ištaria, dar kokį sąmojį skelią, paspaudžia ranką, atsisveikina ir tiek žinių — apsilankius kitą kartą tas pačias karikatūras pasiimi, nes jų nespausdino…
Tačiau 1986 m. lapkričio 28 d. (penktadienis) susitikimo eiga buvo šiek
tiek kitokia.
Tąkart eilinį kartą nuėjau į „Šluota“ redakciją. Tą dieną „budintis“ karikatūristas buvo Arvydas Pakalnis. Įteikiau jam 3 naujas karikatūras. Arvydas kiek ilgiau nei paprastai žiūrėjo į atneštus darbus, kažką mįslingai mąstė, svarstė. Kūno kalba bylojo, kad „mašina sustojo, durys atsidarė“. Tiesiog ore buvo juntama, kad karikatūrų metras (o A.Pakalnis buvo tikrai puikus karikatūrų meistras, kurio darbais vaikystėje ir paauglystėje žavėjausi) visiškai nesitikėjo, nelaukė nieko panašaus. Jautėsi, tarsi kažkas būtų nematomą stiklo pertvarą sudaužęs. Po nedidelės tylios pauzės Arvydas pakvietė prisėsti, pakalbėti. Pamenu tik, kad tą kartą užsibuvau kiek ilgiau nei paprastai. Susitikimo detalių, suprantama, nepamenu, tik atmintyje įstrigusi akimirkai sustingęs iš netikėtumo A.Pakalnis. Taip ir išlikęs užfiksuotas vaizdas — A.Pakalnis sustingęs kiek ilgėliau nei paprastai žiūrinėja atneštus mano darbus.
Tą kartą aš tarsi nieko ypatingo nenunešiau: mano galva — karikatūros, kaip
karikatūros, tačiau būtent šio apsilankymo metu pateikti trys nauji darbai,
tarsi pakėlė nematomą užtvarą, atsivėrė karikatūrų portalo vartai, išnyko nematoma
siena. Nuo tada tarpusavio bendravimas neapsiribodavo oficialiai budinčių
frazių režimu. Fanatikams nesudėtinga rasti bendrą kalbą — pamišę dėl
karikatūrų gali valandų valandas bendrauti ir visiškai nejausti laiko ir erdvės
tėkmės.
Du darbai („Paminklai“ ir „Šilčiau, šilčiau…“) iš atnešto tą dieną pluošto darbų gana greitai (po mėnesio) pasirodė žurnalo puslapiuose.
Višta: „Šilčiau, šilčiau…“ „Šluota“ (1987 m., Nr. 3)
Trečia karikatūra buvo iš karto atmesta. Na, teisybės dėlei ji buvo išties
(to meto supratimo lygmuo) komplikuota: kameroje tardomas kalinys prašo tardytojo
įjungti kvarco lempą — akivaizdu, kad dėl žurnalo redakcinės politikos šis darbas
buvo „persona non grata“ (nepublikuotinas)…
Kartą pas Mokytoją atvyko jaunuolis ir pasiprašė būti jo mokiniu. — Kam tau to reikia? — paklausė meistras. — Noriu tapti stiprus ir nenugalimas. — Tada tapk juo! Būk visiems malonus, mandagus ir dėmesingas. Gerumu ir mandagumu užsitarnausi kitų pagarbą. Tavo dvasia taps tyra ir maloni, todėl ir stipri. Atidumas padės pastebėti subtiliausius pokyčius, ir tai leis išvengti susidūrimų bei laimėti kovą net nestojant į ją. Jeigu tu išmoksi užkirsti kelią susidūrimams, tai būsi nenugalimas. — Kaipgi? — Nes nebus su kuo kovoti. Jaunuolis išvyko, bet po kelerių metų grįžo pas Mokytoją. — Kokie vėjai atpūtė dabar? — paklausė senyvas meistras. — Atvykau pasidomėti Jūsų sveikata ir išsiaiškinti, ar Jums nereikia pagalbos… Ir tada Mokytojas priėmė jį savo mokiniu.
Šiais laikais įrenginių, kurie skenuoja, kopijuoja, daugina, spausdina — nors vežimu vežk. Sparti technologijų pažanga tiesiog iš esmės pakeitė žaidimo taisykles. Dabar net elementariausiu išmaniuoju telefonu galima be vargo pasidaryti aukštos raiškos kokybišką skaitmeninę kopiją. Tuo tarpu prieš 30-35 metus
apie šiuolaikines kopijavimo ir dauginimo galimybes galima buvo tik pasvajoti
arba nebent susapnuoti.
Kseroksai
Nors devintąjame praeito amžiaus dešimtmetyje taip vadinami kserokso aparatai jau daugelyje įstaigų buvo, bet pasidaryti pogrindines kopijas būdavo kiek problematiška. Kopijavimo aparatais negalėjo laisvai naudotis bet kuris, vos tik panorėjęs. Kopijavimo įrenginiai paprastai buvo laikomi nuošalesnėse ir uždarose patalpose, prižiūrimi darbuotojų, kurie privalėjo vesti kopijavimo darbų apskaitą bei kontrolę.
// Teigiama (teko
skaityti), kad kiekvienas kopijavimo ir dauginimo aparatas buvo užregistruotas
KGB, tad saugumiečiai sekė ir gal net daugeliu atvejų žinojo kur, kas ir ką
kopijuoja. Gal ir tiesa, o gal tik pusiau tiesa, kas ten dabar sugaudys. //
Visgi šioks toks kopijavimo lapų inspektavimas lyg ir egzistavo. Suprantama, kad laikui bėgant kontrolė pamažu silpnėjo, bet anuomet, norint neoficialiai pasidaryti kopiją, tekdavo tarsi slapukauti, kadangi kopijavimo aparato operatoriai nenorėdavo beatodairiškai rizikuoti.
Teko ir man pabandymui pasidaryti kelias savo piešinių kopijas, tačiau rezultatai manęs nesužavėjo, veikiau gal nepateisino lūkesčių. Na, kopijavimo aparatų paskirtis vis tik buvo (o daugeliu atvejų yra ir dabar) dokumentų kopijavimas, o ne piešinių, o juolab dar ir spalvotų. Tad anuomet padarytos piešinių kopijos niekaip neprilygo originalams: net juodai baltų kontūrinių piešinių kopijų kokybė buvo tik pusėtina.
> Vobla / Vobla (Salt-dried fish) < // Karikatūrų rinkinys „Į sveikatą“ (1987 m.). //
Betgi egzistavo ir pakankamai nebloga alternatyva — fotografavimas. Keletas mano darbų šios alternatyvos dėka ir išliko, nes jie, prieš kur nors išsiunčiant, buvo prieš tai nufotografuoti.
Originalai ir kopijos
Iki 1998 m. rudens praktiškai visos mano karikatūros buvo vien tik originalai. Pradėjus intensyviau naudoti skaitmenines piešimo programas, dažnas darbas jau buvo mišrių technikų kombinacija. Piešiniai pirminėje stadijoje, kaip ir anksčiau, pradžioje buvo nupiešiami ant popieriaus, o nuskenavus, vėliau apdorojami skaitmeniniais pieštukais ir teptukais. Skaitmeninėmis piešimo programomis užbaigtas darbas akivaizdu, kad ant popieriaus galėjo būti atspausdinamas jau tik kaip kopija — kito pasirinkimo tiesiog fiziškai negalėjo būti. Tad nuo 1998 m. rudens praktiškai visi darbai yra mišrių technikų ir kompiuterinių piešimo programų samplaika.
Suprantama, kad jokia kopija neatstos nupiešto originalo, tačiau kopijavimo kokybės lygmuo per daugel metų labai ištobulėjo. Kopijos neabejotinai labai praverčia, kadangi tai taupo ir laiko resursus. Pavyzdžiui, kai vieną ir tą patį piešinį reikia siųsti į skirtingas vietas: karikatūrų parodas, laikraščių ir žurnalų redakcijas, leidyklas. Anuomet tokiais atvejais kiekvieną kartą tekdavo tuos pačius piešinius perpiešti (pakartoti) iš naujo. Taip ilgainiui ir atsirasdavo vieno ir to paties piešinio (karikatūros) skirtingos atlikimo variacijos.
Karikatūrų knygelei apie
sveikatą „Į sveikatą“ perpiešiau porą savo anksčiau nupieštų darbų (kurie buvo
atspausdinti žurnale „Šluota“).
Šiais laikais daugelis autorių jau nesibodi ir drąsiai štampuoja savo darbų kopijas: į parodas vietoj originalų siunčia vien tik kopijas. Faktas: pastaruoju metu karikatūrų parodose darbų originalus faktiškai jau baigia išstumti kokybiškai padarytos kopijos. Na taip, dabar kopijų kokybė pasiekusi tokias aukštumas, kad reikia gerai pasukti galvą ir įdėmiai įsižiūrėti, kad atskirti kopiją nuo originalo. O, palyginus, dar visai neseniai buvo laikai, kai vien tik originalai (100%) kabodavo ekspozicijų salėse.
Vienas išminčius, kalbėdamas
prieš auditoriją, papasakojo jiems anekdotą. Visa auditorija sudrebėjo
iš juoko. Po kelių minučių jis vėl papasakojo klausytojams tą patį anekdotą. Šį
kartą tik keli žmonės nusišypsojo.
Išminčius tą patį anekdotą pakartojo ir trečią kartą, bet niekas jau nesijuokė.
Senolis išminčius nusišypsojęs tarė:
— Jūs negalite nuolat juoktis iš vieno ir to paties
pokšto… Tai kodėl jūs nuolat verkiate dėl vieno ir to paties?
#014 Retrospektyva: XIII karikatūrų paroda Vilniuje
Taikinyje — parodos
Veikiausiai kiekvieno pradedančio karikatūristo pagrindinė ir bene didžiausia svajonė bei troškimas tuometinėje Lietuvoje — išvysti savo karikatūrų publikacijas satyros ir humoro žurnale „Šluota“.
Kitas gana svarbus ir reikšmingas kiekvieno pradedančiojo karikatūristo kūrybinio kelio laiptelis — dalyvauti kasmetinėje respublikinėje karikatūrų parodoje Vilniuje, o taip pat ir užsienio šalių parodose.
Tad šiek tiek apšilus (prabėgus
beveik dviems metams nuo pirmos publikacijos žurnale „Šluota“), subrendo mintis
žengti sekantį kūrybinės karjeros laiptelį — siųsti savo darbus į karikatūrų parodas.
Taip jau susiklostė, kad pirmieji du darbai 1985 m. lapkričio pabaigoje buvo sukurti karikatūrų parodai užsienyje — parodai-konkurui Lenkijoje.
// Tačiau ar darbai buvo
eksponuojami parodoje — nežinia, kadangi tuo metu žinias iš užsienio (net ir iš
soc. lagerio šalių) gaudavome dozuotai, todėl dažnai buvo net neįmanoma elementarią
informaciją sugraibyti. //
Panašiu metu nupiešti 3 darbai karikatūrų parodai marinistine tema. Ir tik po to imta ruoštis XIII karikatūrų parodai Vilniuje. Todėl veikiausiai pirmasis debiutas karikatūrų parodose įvyko anksčiau nei kad respublikinėje karikatūrų parodoje Vilniuje.
XIII. Pasiruošimo startui protokolas
Sovietmečiu išskirtinis pasiruošimo karikatūrų parodoms bruožas buvo tai, kad egzistavo du darbų pateikimo etapai: vienas pateikimo terminas karikatūroms, kurios bus spausdinamos parodos kataloge, o kitas — autentiškų darbų pristatymo terminas parodos ekspozicijai. Šiuos du etapus vieną nuo kito paprastai skirdavo 4–5 mėn. laiko intervalas.
Karikatūrų katalogui reikėdavo
nupiešti piešinius, atsižvelgiant į gan specifines darbų pateikimo sąlygas: maksimalus
piešinio dydis — 9×9 cm., piešiniai privalėjo būti tik kontūriniai (tik juodai
balti, ne spalvoti), popieriaus lapas — baltas vatmanas.
Visa tai labai ribojo meninių išraiškos priemonių įvairovės panaudojimą. Bet ne tai buvo didžiausia bėda. Kadangi autoriai piešinius parodos katalogui turėdavo pateikti gerokai iš anksto (prieš ~4–5 mėn. iki parodos atidarymo), o pačius darbus — ne vėliau kaip prieš pora savaičių iki parodos vernisažo, taigi natūralu, kad gana dažnai per tokį ištįsusį laiko tarpą tie darbai, kurie būdavo pateikti karikatūrų katalogui, autoriams po kiek laiko „sumenkdavo“, tarsi ir „pasendavo“, todėl kad atsirasdavo santykinai „geresnių“ siužetinių idėjų, minčių, tad atitinkamai ir kildavo noras juos pakeisti kitais darbais.
Kaip tik būtent šitai ir atsitiko
man: mano debiutą respublikinėje XIII karikatūrų parodoje Vilniuje ženklino
savotiškas darbų sukeitimo kazusas.
Skirtingi darbai
Debiutinis dalyvavimas karikatūrų parodoje, kur mirga marga profesionalių karikatūristų meistrų ir karikatūros meno korifėjų, savamoksliui mėgėjui visada yra ganėtinai didelis iššūkis. Nors begaliniai nuogąstavimai ir abejonės visada sėja nerimo grūdą, tačiau galop didžiulis noras kurti ir dalyvauti įveikia visas kliūtis — galiausiai tampa įsimintina patirtimi.
1985 m. lapkričio mėn. atspausdinti karikatūrų parodos kataloge nupiešiau keturias karikatūras — „Priklijuotas stikliukas“, „Lazdelė-kumštis“, „Trys juostelės“ ir „Taiklus šūvis“. Tuo tarpu sekančių metų pavasarį parodai nupiešiau visiškai kitus 4 darbus — „Raguotas šalmas“, „Šachas!..“, „Fontanas-vobla“, „Cirko artistas“ (ir plius dar vieną katalogui nupieštą darbą). Taigi — iš katalogui pateiktų darbų perpiešta tik viena vienintelė viso pluošto karikatūra — „Priklijuotas stikliukas“.
> Taiklus šūvis / Precise Shot < // XIII karikatūrų paroda (katalogas, 1986 m.). //
XIII karikatūrų parodos vertintojai
ekspozicijai atrinko tik 3 mano darbus — „Raguotas šalmas“, „Priklijuotas
stikliukas ir „Fontanas-vobla“. Taigi — nors vieni darbai atspausdinti parodos
kataloge, tačiau visiškai kiti (išskyrus vieną karikatūrą) buvo eksponuojami
karikatūrų parodoje Vilniuje.
Darbų atrankos
ir vertinimo meistrai
Akivaizdu, jog nei vienam menininkui nėra malonu, kad kažkas už jį ima ir nusprendžia, kurie jo darbai verti patekti į parodą, o kurie — ne (juolab gerai žinant aplinkybes, kad dažnai darbų atrankoje ir vertinime dalyvaudavo pašaliečiai — karikatūrų meno diletantai, tačiau kurių sprendimai įtakodavo, kas tinkama parodoms, o kas ne). Nors 1986 m. jau buvo savotiškų permainų pirmieji spinduliai (antrieji Perestroika metai), tačiau sovietinis funkcionieriškas mentalitetas ir inercija dar darė tai, ką mokėjo geriausiai — stabdė.
Dabar sunku atkasti, o spėlioti nėra prasmės ir net
neverta, kodėl viena iš parodai pateiktų darbų, karikatūra „Šachas!..“ nebuvo atrinkta
parodos ekspozicijai, bet faktas lieka faktu — anuomet ji buvo „vertintojų“ atmesta.
Kaip ne vieną kartą kūrybinio kelio vingiuose yra man
pasitaikę — keletas atmestų ir nepublikuotų karikatūrų vėliau tapo kertinėmis —
taip ir debiutiniam pasirodymui (XIII karikatūrų parodai Vilniuje) nupiešta
karikatūra „Šachas!..“ nenugrimzdo į užmaršties liūną, o kantriai palūkėjusi sulaukė
savo pasirodymo valandos.
Šachas!.. dar ir dar kartą šachas!..
Nuo mano debiuto XIII respublikinėje karikatūrų
parodoje Vilniuje prabėgo penkeri metai. 1990 m. pabaigoje karikatūrą „Šachas!..“
perpiešiau iš pagrindų: pakoregavau piešinio kompoziciją, naujai buvo nupiešta
juodųjų figūrų karalienė, šachmatų lenta, atskiros detalės.
// Karikatūrą „Šachas!..“ atspausdino leidinys
„Šachmatų pasaulis“ (1991 m. Nr. 1). //
> Šachas! / Check! < // „Šachmatų pasaulis“ (1991 m., Nr. 1). //
Negana to, praslinkus gerai dešimčiai metų, ir vėl, dar
kartą „tobulinau“ karikatūrą „Šachas!..“: tąkart vėl koreguota šachmatų lenta,
o taip pat padarytas bene radikaliausias
pakeitimas — juodai baltas piešinys pavirto spalvotu (karikatūra nuspalvinta
skaitmeniniais teptukais).
> Šachas! / Check! <
* * * 1990 metais šalyje pūtė jau visai kiti vėjai, todėl nurodymų „iš viršaus“ — ką galima ir ką reikia piešti, bei visokio pobūdžio draudimų ir cenzūravimo „pagal kurpalių“ (sąrašą) — praktiškai nebeliko. Dienos šviesą jau galėjo išvysti net ir kontroversiški darbai. Praktiškai nebeliko jokių tabu. Tačiau klaidinga galvoti, kad cenzūra ėmė ir pradingo, ne — tiesiog ji nusimetė savo seną skūrą, transformavosi ir atsinaujinusi išniro visiškai nauju pavidalu.
Bet apie tai — kitose Retrospektyva publikacijose.
