#013 Retrospektyva

Karikatūrų kūrimas (piešimas, sąlygos) sovietmečiu ir dabar skiriasi kaip dangus ir žemė. Sovietmečiu galiojo tvarka, ypač sezoninėms karikatūroms (metų laikai, įvairios šventės, sukaktys, jubiliejinės datos), pagal kurią reikėdavo nuolat sekti kalendorių, kad suspėti laiku pristatyti darbus iki nustatyto termino, datos.

Pvz., jeigu piešiamos karikatūros apie žiemą ar Naujuosius metus, darbus reikalinga būdavo pateikti gerokai iš anksto — prieš 2–3 mėn. (spalio ar lapkričio mėn.). Dabar laikai kardinaliai pasikeitę: būna, kad darbą galima vos ne tą pačią dieną pateikti (ypač jeigu darbas skirtas internetiniam leidiniui).

Naujametinių darbų paketą (tris karikatūras) į „Šluota“ redakciją nunešiau 1985 m. lapkričio 4 d. (pirmadienis). Du darbus atmetė, o viena karikatūra („Eglutė“) atspausdinta 1986 m. sausio mėn. numeryje.

> Eglutė / Christmas tree <
// „Šluota“ (1986 m., Nr. 1). //

„Eglutė“ — šis darbas tarsi žymi takoskyrą tarp to, kaip piešiau (piešinio stilistika) 1980–1985 metais, ir kaip pasikeitė piešimo stilius po to: juodai baltų piešinių arsenalą vis dažniau papildydavo spalvoti piešiniai. Nors tuo metu bei vėliau nupiešiau dar daug ir juodai baltų karikatūrų, bet spalvotų piešinių kiekis bendroje piešinių stirtoje nuosekliai didėjo.

Kaip ir anksčiau, 1986 metais taip pat reguliariai piešiau ir vis nešiau į „Šluota“ redakciją savo naujas karikatūras, kurios buvo nupieštos ankstyvąja (senąja) piešimo stilistika. Deja, bet tais metais tik šis vienintelis darbas tebuvo atspausdintas (kuris, beje, buvo nupieštas dar 1985 m. spalio mėn.).

Tad ir vėl sekė ilgalaikis štilis, nes kita karikatūra žurnale „Šluota“ atspausdinta tik po vienerių metų pertraukos.

Nors metus laiko (nuo 1986 m. sausio iki 1987 m. sausio) „Šluota“ nespausdino nei vienos mano karikatūros, bet tais metais buvo „pajudėta“ kitomis svarbiomis kryptimis: nusiųsti darbai į tarptautines parodas, pirmą kartą dalyvavau respublikinėje karikatūrų parodoje Vilniuje (XIII), atspausdinti piešiniai karikatūrų leidinyje „Į sveikatą“.

Metai atkaklaus darbo nenuėjo veltui: daug piešiant įvairiapusiškai (piešiniai parodoms, katalogams, įvairiems leidiniams), nuolat „treniruojant“ ranką, tobulinant ir šlifuojant savitą piešimo stilistiką, netrukus davė savo vaisių.

Nenumaldomai artėjo 1987-ieji: metas, kai pagaliau pasimatė ilgai laukta šviesa tunelio gale.

Kardinalūs pokyčiai darbo srityje ir kūryboje nulėmė tai, kad 1987 metais pajudėjau visiškai kitais bėgiais. Detaliau apie tai — kitose Retrospektyva publikacijose.

* * *

Šarūnas Facebook

#012 Retrospektyva

Piešiant karikatūras, autoriai dažnai į pagalbą pasitelkia įvairias menines raiškos priemones, konkrečias piešimo technikas, savitus atlikimo būdus.

Meninio vaizdo (kūrinio) esmės perteikimui naudojamos įvairios meninės raiškos priemonės, stiliai, įvairialypiai pagalbiniai elementai, kurie padeda geriau išreikšti kūrinio idėją, atskleisti veikėjų pobūdį, charakterius, jų poelgių motyvaciją, ryškiau perteikia personažų jausmus ir mintis, veiksmo aplinkybes, sukuria tam tikrą nuotaiką ir atmosferą.

Veikiausiai, kad per daugelį metų esu panaudojęs kone visas dailei būdingas meninės raiškos priemones. Tačiau labiausiai patiko ir savo kūryboje dažniausiai naudojau personifikaciją, kadangi ji, mano vertinimu, geriausiai tiko mano karikatūrų idėjoms ir mintims išreikšti.

// personifikãcija [lot. persona — asmuo + facio — darau], įasmeninimas, sužmoginimas — žmogui būdingų savybių suteikimas negyvosios gamtos reiškiniams, gyvūnams ar abstrakčioms sąvokoms. //

Šią meninę raiškos priemonę į savo piešimo arsenalą įtraukiau praktiškai nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios.

Pirmos atspausdintos karikatūros, kuriose personifikuoti personažai — karikatūrų ciklas apie žvejybą.

Vienas kertinių to meto personifikuotų darbų — karikatūra „Špaga“.

> Špaga / Leasher <
// „Šluota“ (1985 m., Nr. 23). //

„Špaga“ — pirmoji atspausdinta respublikinėje spaudoje karikatūra, kurioje dominuojantis personažas — personifikuota kiaulė. Vėlesniais metais piešiau gana daug karikatūrų, kurių siužetuose pagrindiniais smuikais groja kiaulės. Tad ši karikatūra, yra tarsi tramplinas į kiaulemaniją — nemažos virtinės sukurtų piešinių, kuriuose pagrindiniai personažai — kiaulės ir jas supantis „kiauliškas“ pasaulis.

Karikatūrą „Špaga“ 1989 m. perpiešiau: ruošiau Lietuvos televizijai karikatūrų ciklą apie kiaules, tad ji labai tiko į bendrą gardą. Betgi piešimo braižas per eilę metų jau buvo pakitęs, todėl šią karikatūrą reikalinga buvo naujai nupiešti, kad piešinio stilius „neiškristų“ iš bendros visumos ir harmoningai derėtų su kitomis karikatūromis.

Lietuvos televizija 1988–1989 m. intarpuose tarp laidų rodė šalies karikatūristų darbų mini benefisus „Dailininkai šypsosi“ — TV intarpo metu demonstruojamos (kaip besikeičiančios skaidrės) kokio nors vieno autoriaus karikatūrų vėrinys.

Karikatūra „Špaga“, kaip ir visos kitos ciklo apie kiaules karikatūros, kaipsyk ir buvo specialiai nupiešta LTV projektui „Dailininkai šypsosi“.

Špaga / Rapier
LTV „Dailininkai šypsosi“, 1989 m.

Anuomet Lietuvos televizijai nupiešiau 3 karikatūrų ciklus: 1988 m. — „Šunys“ („Šuo — geriausias žmogaus draugas“ — 19 karikatūrų), o 1989 m. — „Kiaulės“ (20 karikatūrų) ir „Avys“ (16 karikatūrų).

Šie trys karikatūrų ciklai 1989 metų pirmoje pusėje buvo parodyti Lietuvos televizijos eteryje.

Per laikotarpį nuo 1988 m. spalio mėn. iki 1989 m. kovo mėn. trims ciklams nupiešiau 55 karikatūras: vėliau tokios gausos darbų per palyginti neilgą laiko tarpą daugiau nesu pakartojęs.

Nuo pat 1988 m. pradžios jau dirbau animacijoje. Tarpuose tarp animacinių filmukų buvo taip vadinamos priverstinės „prastovos“ (pabaigus darbus prie vieno filmuko, dažnai reikalinga būdavo palaukti, kol prasidės kito filmuko gamybos darbai). Prastovų metu atsirasdavo daug laisvo laiko, todėl karikatūras piešti galima būdavo nuo ryto iki vakaro.

// Padirbėjus metus animacijoje karikatūrų piešimas labiau jau panašėjo į poilsį, nei į kokią priverstinio darbo prievolę, kadangi „pairklavus“ animacijos galerose atsiranda supratimas, kas yra piešti, o kas yra super daug piešti — visai kita patirtis, kiti piešimo krūviai, kitas supratimo lygmuo. //

* * *

Šarūnas Facebook

#010 Retrospektyva

[„Aukso žuvelės belaukiant!..“ — taip šį piešinių ciklą pavadino Šarūnas Jakštas]

Karikatūrų ciklas: „ Aukso žuvelės belaukiant!..“
// „Švyturys“ (1985 m., Nr. 17). //

Patarlė byloja: „Kalk geležį, kol karšta“, todėl netempdamas „į naktį“, po nedidelės pertraukėlės nuo pirmos publikacijos žurnale „Švyturys“, nupiešiau ir nunešiau į redakciją naują karikatūrų pluoštą — šį kartą 5 karikatūras apie žvejybą.

Trys naujo ciklo karikatūros buvo atspausdintos 17-ame žurnalo „Švyturys“ numeryje (rugsėjo mėnuo).

Nors ciklo pavadinimo autorystė priskiriama man, tačiau, tiek pirmas karikatūrų ciklo pavadinimas (apie krepšinį), tiek ir šis (apie žvejybą) buvo redakcijos darbuotojų sugalvotas, o ne mano.

Regis, kad pirmo ciklo pavadinimas buvo labiau taiklus. Tuo tarpu šis, mano galva, kiek šabloniškas ir banalokas pavadinimas neatspindėjo atspausdintų karikatūrų siužetų. Tačiau tai nebuvo esminė bėda.

Kur kas labiau trikdė tai, kad karikatūras atspausdintos neįvertinant piešinių lygiagretumo (horizonto linijos perkreiptos), o taip pat nuvylė ir spaudos kokybė – atskiesto juodo tušo potėpiai pavirto juodomis dėmėmis (kleckais)… Tačiau ir tai dar ne visas „smagumas“: po viena iš trijų karikatūrų turėjo būti atspausdintas tekstas (tačiau karikatūra atspausdinta be teksto).

Karikatūra, kurioje šamas apkabinęs moteriškę, mažas berniukas sako: „Aš ir sakau, kad užkibo!..“

> Vaikas: „Aš ir sakau, kad užkibo!..“ <
> Kid: „So I’m telling you – hooked!..“<
// „Švyturys“ (1985 m., Nr. 17). //

> Žūklė / Fishing <
// „Švyturys“ (1985 m., Nr. 17). //

> Rankas aukštyn! / Hands up! <
// „Švyturys“ (1985 m., Nr. 17). //

1985 metų pradžioje atspausdintos trečia ir ketvirta karikatūros „Šluotoje“, o taip pat ir dvi, viena po kitos pasirodžiusios publikacijos „Švyturyje“, nuteikė optimistiškiau.

* * *

Šarūnas Facebook