#025 Retrospektyva: Broliškų šalių humoro langas. I dalis.

„Kabakėlis „13 kėdžių“

Jaunam žmogui šis pavadinimas veikiausiai apskritai nieko nesako, bet vyresnio amžiaus tautiečiai be abejo mena legendines „Kabakėlis „13 kėdžių“ TV laidas.

// „Kabakėlis „13 kėdžių“ — tai humoristinė TV laida, kurią 15 metų (nuo 1966 iki 1980 metų) rodė sovietinė televizija. Iš viso buvo sukurtos 133 laidos. //

Esminis šios anuomet kolosaliai populiarios žiūrovų tarpe laidos elementas — praktiškai visas humoras „pasiskolintas“ iš socialistinių šalių humoro leidinių (anekdotai, humoreskos, feljetonai, auksinės mintys).

// Kiekviena broliška soc. lagerio šalis turėjo po savą satyros ir humoro žurnalą:
lenkai – „Szpilki“, vengrai – „Ludas Matyi“, čekai – „Dikobraz“, slovakai – „Roháč“, rytų vokiečiai – „Eulenspiegel“, rumunai – „Urzika“, bulgarai – „Sturshel“. //

Apskritai praktiškai visi sovietiniai laikraščiai ir žurnalai gana dažnai perspausdindavo humoristinę medžiagą iš socialistinių šalių satyros ir humoro žurnalų. Kodėl — aišku: juk neįmanoma skaitytojams vien tik apie socialistinio lenktyniavimo pasiekimus nepaliaujamai tauzyti, o humorą perspausdinti iš, tarkim, respublikinių humoro žurnalų (a la „Šluota“ analogų), kaip ir keistoka.

Be to, soc. lagerio humoristai šaipėsi ne tai kad subtiliau ir aštriau, ne, bet tas broliškų socialistinių šalių humoras tiesiog buvo kiek mažiau suvaržytas ir mažiau cenzorių iškastruotas. Pvz., lenkų „Szpilki“ arba rytų vokiečių „Eulenspiegel“ žurnaluose spausdinamos karikatūros seksualinėmis temomis buvo tiesiog norma (įprastas reiškinys).

Tuo tarpu vietiniai satyros ir humoro kalviai, suprantama, kad negalėjo nieko panašaus iš saviškių tarpo transliuoti, tačiau perspausdinti iš socialistinių šalių leidinių praktiškai niekas nedraudė — kas išdrįs burnoti? Juk broliškos socialistinės šalys — viena darni šeima!

TV laidą „Kabakėlis „13 kėdžių“ 1980 m. užraukė (pagrindinai dėl įvykių kaimyninėje Lenkijoje (Solidarumo judėjimas)). Kabakėlio humoristinėje laidoje juk visi personažai buvo ponai (o ne tovariščiai) — pan Direktor, pani Monika, pan Profesor ir t.t.), tad reikėjo kažkaip eleminuoti poniją iš TV ekranų.

Laidas sąjunginiame TV eteryje greitai pakeitė kitos humoristinės laidos („Aplink juoką“, Klubas „12 kėdžių“), kurios, kartu su perestroika darėsi vis aštresnės ir kandesnės.

Nors šiokių tokių apribojimų buvo imtasi, tačiau pvz., lenkišką satyros ir humoro žurnalą „Szpilki“ dar kurį laiką galima buvo įsigyti ir po 1980 m.

* * *

Šarūnas Facebook

#024 Retrospektyva: Pirmos peckelionės. 1964–1966 m. III Dalis

III Dalis
Saulė pro debesis

Įvertindamas tarybinio Rojaus realijas, šiandien galvočiau, kad, tarsi ir nuskilo (sąlyginai) man, kadangi, palyginus, nebloga ir palanki aplinka susiformavo septinto dešimtmečio pradžioje. Tuo metu Tarybų sąjungoje buvo taip vadinamas „Atšilimo“ laikotarpis (N. Chruščiovo valdymo metai pasižymėjo politiniais, ekonominiais ir kultūriniais pokyčiais, kurie atnešė gyventojams laisvesnio ir geresnio gyvenimo viltį, šiek tiek (sąlyginai) sumažėjo suvaržymų).

Tai buvo laikas, kai sunoko ir pasipylė „Atšilimo“ laikotarpio vaisiai: pasirodė (nors ir komunistuojančių autorių (buvo publikuojami tik tie dailininkai, kurie bendradarbiavo su savo šalies komunistų partijos leidiniais)) virtinė satyrinių-humoristinių albumų (rusų kalba):

• Герлуф Бидструп. „Сатира и юмор“ / Herluf Bidstrup. „Humorit ja satiiri“ (1959 m. Estijoje išleistos satyrinės-humoristinės istorijos paveikslėliuose);
• Жан Эффель. „Сотворение мира и человека“, 1959 г., Жан Эффель. „Адам познает мир“, 1961 г., Жан Эффель. „На темы дня“, 1963 г.;
• Збигнев Ленгрен. „100 юмористических рисунков“, 1965 год.

Bene didžiausią įspūdį man, pypliui, paliko Herlufo Bidstrupo pieštinių istorijų (komiksai) albumas.

Šie keli satyriniai-humoristiniai leidiniai, tarsi saulės spinduliai pro debesis kažkiek atitirpdė šaltojo karo sukurptą nematomą sieną ir nutiesė šiokią tokią brydę — galimybę susipažinti su užsienio šalių autorių kūrybą. Nesgi iki 1953 m. praktiškai aklinai uždaryta siena buvo beveik dešimčiai metų (nuo 1955 m. iki 1964 m.) šiek tiek praverta.

Tad nenuostabu, kad kaipsyk „Atšilimo“ periodu buvo prikeltas iš užmaršties ir imtas vėl leisti respublikinis satyros ir humoro žurnalas „Šluota“ — 1956 metų gruodžio mėn. pasirodė pirmas atnaujinto žurnalo numeris.

„Šluota“ prisikėlimas (skaityti)

* * *

Šarūnas Facebook

#023 Retrospektyva: Pirmos peckelionės. 1964–1966 m. II Dalis

II Dalis. Čiuk-čiuk-čiukčija

Nors savotišku savo kūrybiniu debiutu (darbų pristatymas publikai) veikiausiai galima būtų įvardinti pirmą „ekspoziciją“ mokyklos sienlaikraštyje (~1976-1977 m.), bet gruntavimas atliktas kur kas anksčiau.

Taigi, dar būdamas pyplys nepasibodėjau ir jau drąsiai rėžiau savo pirmas menines kompozicijas. Suprantama, kad labiausiai „pasisekė“ toms knygoms ir tiems leidiniams, kuriose, mano supratimu, trūko išraiškingų iliustracijų. Mažylio vertinimu: „Kokia netvarka — nei vienos iliustracijos knygoje! Kaip taip gali būti?!“

Knygose tiek daug tuščių puslapių (atverstiniai viršeliai, priešlapiai, antraštiniai puslapiai…) — kokia palaima mažajam menininkui, kai tiek daug erdvės kūrybinei saviraiškai!
Viena tokių „dailintų“ knygų (išlikusi iki šių dienų), kurią kadaise „patobulinau“ — „Čiukčijos pasakos“.

„Čiukčijos pasakos“. 1963 m. // Titulinis lapas

Pirmieji šedevrai

Pačių pirmųjų savo kūrybinio polėkio momentų neprisimenu (pernelyg mažas dar buvau), bet anų dienų šedevrai išliko iki šių dienų!

Dabar keblu nustatyti, kuriais metais sukurti mažojo menininko šedevrai pieštuku, kada išdailinti pirmieji grafiniai pabandymai, tačiau be jokios abejonės galima tvirtai teigti: tai padaryta tarp 1964 ir 1966 metų.

„Čiukčijos pasakos“. 1963 m. // Priešlapis.

Beje, prabėgus pusei amžiaus su trupučiu, keistoka buvo vėl paskaitinėti knygą „Čiukčijos pasakos“. Tiesa sakant, man net nesuprantama, kaip jos apskritai išvydo dienos šviesą anuo metu — beveik visos! pasakos persmelktos smurto, mėsinėjimų, žudymo, vagysčių, apgavysčių… — ideali parankinė knyga paslydimams ir nužmogėjimui…

Štai tokios pasakos vaikams buvo išleistos 1963 m., kai medžiai buvo dideli.

„Čiukčijos pasakos“. 1963 m. // Knygos iliustracija.

Knygos „Čiukčijos pasakos“ aprašymas (ištrauka):

„Nelabai malonus pasaulis, kuriame gyvena jų herojai. Ne rožėmis klotas jų gyvenimo kelias, ir viską, ko žmogui reikia, jis turi išplėšti iš pamotės gamtos.
Jam prieš akis iki pat horizonto rūsti jūra, alsuojanti ledo laukų šalčiu. Šitoje jūroje reikia surasti ir užmušti žvėrį, kurio riebalai, kaulai, žarnos, mėsa ir kailis — viskas bus sunaudota. Drabužis, apavas, jarangos viršus, maistas ir šviesa, netgi pati gyvybė — pareina nuo medžiotojo sėkmės.
Vienas kaimas čia toli nuo kito. Gentys ir giminės viena kitai priešiškos, — kiekvienas nepažįstamas žmogus gali pasirodyti priešu arba, dar blogiau, būtybe ne iš „šito“ pasaulio, — fantastine pabaisa, velniu arba vilkolakiu, nes įsivaizduojama, kad visoks gyvis turi teisę vadintis žmogum ir net dėl vienokių ar kitokių sumetimų turėti paprasto žmogaus išvaizdą… Ir smarkus speigas, ir netikėtas atlydys, ir pašvaistės danguje, ir lietus, ir kruša, ir sniego pūga — visa kas priešiška žmogui šitame pasaulyje. O ką bekalbėti apie žvėrį, kuris medžiotojui gali skaudžiai atsimokėti.“

* * *

Šarūnas Facebook

#022 Retrospektyva: Pirmos peckelionės. 1964–1966 m.

I Dalis

Palanki terpė peckelioti
Veikiausiai daugelio karikatūristų pradžiamokslio ABC — vaikystėje išpieštos namų bibliotekos knygos (ar net sienos), vėliau išpaišyti visi mokykliniai sąsiuviniai, sugertukai, ir net vadovėliai…
Neaplenkė ši infekcija ir manęs.
Nuo mažų dienų augau apsuptas įvairiausių leidinių gausos. Namai labiau panašėjo į biblioteką, nei į gyvenamą butą: margaspalvių knygų, brošiūrų, žurnalų ir laikraščių perteklinis arsenalas mane lydėjo nuo pat mažų dienų. O jau ta įvairialypė leidinių tematika! Nuo primityvių pasakų vaikams iki giliai filosofinių leidinių. Suprantama, kad labiausiai man patiko knygos, kuriose knibždėte knibždėjo įvairiausių piešinių ir iliustracijų.
Nieko nuostabaus, kad tuo metu man mažai kad rūpėjo atspausdintas turinys, nes vis vien nesupratau dar apie ką viena ar kita knyga. Svarbiausia buvo tik tai, kad leidinys būtų gausiai iliustruotas, o jeigu tokių nėra — galima pasiraitoti rankoves ir pačiam užpildyti šią nedovanotiną leidėjų spragą.
Na, išties — jeigu kiti sugeba, tai kodėl pačiam nepabandyti papeckelioti? Juk praktiškai visi pypliai kada nors, ką nors ima ir papeckelioja, ir dar su kokia ugnele!
Taigi, nors ir nemokėjau tuo metu dar nei skaityti, nei rašyti, tačiau paveiksliukus rydavau ypač godžiai.
O vėlėliau net nesibodėjau ir išbandžiau mažyliams labai patinkančią bei patrauklią knygų „meninio iškarpymo“ techniką.

* * *
Kelios ano meto knygos, kurios ankstyvoje vaikystėje giliai įsirėžė atmintin:

• Сутеев В. Сказки и картинки, 1963*;
• Pasakų rinkinys „Gulbė karaliaus pati“, 1963 m. (Albinos Makūnaitės spalvoti linoraižiniai);
• „Čiukčijos pasakos“, 1963 m.

// Įdomi detalė: visos trys knygos išleistos 1963 m. Jau po metų (1964 m. pabaiga) geležinės durys buvo užšautos ir šalis vėl ilgam laikui panardinta į raudonų sutemų Rojų. //

Pirmos dvi knygos ištirpo laiko tėkmėje — aš jas pernelyg meniškai „suskaičiau“!..
„Gulbė karaliaus pati“: jeigu neklystu, iliustracijos (gal net ir visa knyga) buvo atspausdintos ant kreidinio popieriaus — tiesiog palaima žirklėms siautėti…
Na, o trečioji paminėta knyga išliko „gyva“ iki šių dienų. Štai ji:

„Čiukčijos pasakos“, 1963 m. // Knygos viršelis.
// Užrašė O. Babošina. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. //

Na, iš anų laikų būtina dar paminėti 1966 m. lietuvių kalba išleistą knygą „Brolių Grimų pasakos“, kuri gausiai iliustruota nuostabiais Vernerio Klemke** piešiniais.
Ir ši knyga išliko „gyva“ iki šių dienų — veikiausiai dėl to, kad gal jau buvo aprimęs arba praėjęs šišas aktyviai reikšti savo meninius sugebėjimus (arba ji buvo labiau saugoma ir laikoma viršutinėse knygų lentynose, kad nebūtų ranka pasiekiama).

// Suprantama, kad buvo ir daugiau įvairiais būdais mano „suskaitytų“ knygų, tačiau laiko tėkmėje daugel dalykų atmintyje išsitrynė, todėl keblu nūnai užmirštuoles nustatyti. //

* Vladimiras Sutejevas
(rus. Владимир Григорьевич Сутеев) (1903–1993) — rusų rašytojas, dailininkas-iliustratorius, animacinių filmų režisierius, animatorius, scenaristas. Nusipelnęs savo šalies menininkas (1965 m.). Vienas iš sovietinės animacijos kūrėjų.

Pagal V. Sutejevo kūrybą yra sukurta labai daug šaunių animacinių filmukų. Keletas iš jų:
„Sniego laiškanešys“ (1955 m.), „Laivelis“ (1956 m.), „Milijonas maiše“ (1956 m.), „Grybukas stogiukas“ (1958 m.), „Kas pasakė „Miau“? (1962 m.).

Taip pat jis parašė daug scenarijų animaciniams filmukams, kaip antai:
„Kai įsižiebia eglutės“ (1950 m.), „Petia ir Raudonkepuraitė“ (1958 m.), „Begemotas, kuris bijojo skiepų“ (1966 m.), „Dvi pasakos: Obuolys. Lazdelė gelbėtoja“ (1962 m.), „Viens, du – kartu“ (1967), „Mes ieškome juodulio“ (1969 m.) (beje, šio filmuko dailininkė-statytoja buvo lietuvių dailininkė G. Brašiškytė), „Trobelė“ (Terem-teremok (1971 m.)).

O kiek knygučių išleista su šio dailininko iliustracijomis!
„Čipolino nuotykiai“ (1956 m.) (V. Sutejevas buvo pirmas dailininkas, kuris sovietijoje nupiešė iliustracijas šiai Džani Rodari pasakai apysakai).

„Pifo nuotykiai“ (1958 m.) ir „Nauji Pifo nuotykiai“ (1962 m.) — veikiausiai daugeliui gerai žinomos knygutės. Taip, ir šias knygeles iliustravo V. Sutejevas.

—

** Verneris Klemke
(vok. Werner Klemke) (1917–1994) — vokiečių dailininkas, grafikas, knygų iliustratorius, pedagogas ir pašto ženklų kūrėjas.

Įprasta, kad animatoriai, karikatūristai labiau jaučia piešinio plastiką (dailininkas kurį laiką dirbo dailininku-animatoriumi, o taip pat piešė ir karikatūras). Tad nieko nuostabaus, kad beveik 300 juodai baltų graviūrų, nupieštų knygai „Brolių Grimų pasakos“ sužavėjo mane savo neperkrauta grafika, lakoniškumu, linijų plastika.
Bene pagrindinė ir mėgiamiausia jo piešimo technika — ksilografija.

* * *

Tęsinys kitose Retrospektyva publikacijose.

* * *

Šarūnas Facebook

#021 Retrospektyva: Akvarelė „Leningrad“

Liaudis, gyvenusi Sovietų Sąjungoje, ypač perestroikos piko metu, veikiausiai gerai pamena chroniškus stovėjimus milžiniškose eilėse, tikintis įsigyti masinio vartojimo prekes. Netgi elementariausių prekių deficitas tiesiog smaugte smaugė tuo metu gyvenusius žmones, kadangi tai buvo jų kasdienė rutina. Todėl nenuostabu, kad ir kokybiškos piešimo priemonės anuomet taip pat buvo didelis deficitas. Tik dailininkų sąjungos nariai galėdavo patronavimo sąlygomis įsigyti (nusipirkti) jiems priklausantį davinį — būtiniausių dailės reikmenų racioną (dažai, teptukai, popierius, drobė, pieštukai ir pan.).

Visiems kitiems tekdavo tenkintis tuo, kas būdavo parduodama kanceliarinių prekių parduotuvėse ar specializuotuose skyriuose.

Kokybiškesnes piešimo priemones galėjau įsigyti tik nuo 1988 m., kai jau dirbau animacijoje, kadangi ten apskritai viskas „sukosi“ aplink piešimą. Be to, kartu ar paraleliai animacijoje dirbantys dailininkai karikatūristai kartkartėmis pasidalindavo savo gaunamu „daviniu“.

* * *

Ieškodamas kokybiškų akvarelės dažų — gerų, sodrių spalvinių tonų — ir testuodamas įvairias „pasiekiamas“ prekyboje akvareles, prisiminiau turįs kažkur nukištą savo seną mokyklinę akvarelę. Tad pasikuičiau po visus pakampius ir susiradau ją.

// Dabar kebloka tiksliai prisiminti, kurie tai metai buvo, bet labiausiai tikėtina, kad tai buvo 1987–1988 metai, — metas, kai buvo nupiešta ypač daug spalvotų karikatūrų. Vien LTV laidai „Dailininkai šypsosi“ iš viso buvo nupieštos 55 karikatūros (trys karikatūrų ciklai apie šunis (19 karikatūrų), kiaules (20 karikatūrų) ir avis (16 karikatūrų). //

Mokyklinė 1968 m. akvarelė: 16 spalvų, griovelis/indelis vandeniui ir (gal dar) teptuko komplektas fanerinėje dėžutėje su slankiojančiu dangteliu. Gerai pamenu, kaip šiuos dažus (piešimo pamokoms) pats nusipirkau, kai ėmiau lankyti mokyklą. Ir net parduotuvėlė ryškiai atmintyje įsirėžusi, kuri buvo įsikūrusi Vilniuje, Kauno gatvėje netoli Geležinkelininkų kultūros rūmų (daugeliui nūnai žinomi „Kablys“ pavadinimu).

Tiesiog stebėtina, bet vėl ištraukta į šviesą mokyklinių laikų akvarelė buvo labai geros būklės, nors ji per didžiausius žiemų šalčius ir vasarų karščius nugrūsta tūnojo balkone, spintelėje maždaug 15-20 metų. Ypač nustebino, bet labai nudžiugino malonus siurprizas: medinis (fanerinis) dėžutės korpusas nebuvo nei supuvęs, nei nors kiek pažeistas.

Nuvalyti ir „atgaivinti“ dažai pateikė savotišką staigmeną: šiais akvareliniais dažais nulieti keli bandomieji potėpiai ant popieriaus džiugino spalvų sodrumu, intensyvumu, turtingumu. Nors ši akvarelė įsigyta prieš 50-šimt! metų piešimo pamokoms (anų laikų mokyklinė prekė), tačiau jos kokybė, mano galva, ir dabar nepriekaištingai gera. Galvočiau, kad ji net atitinka meninių akvarelinių dažų aukščiausios kokybės standartus, ir vargu ar stipriai nusileidžia profesionaliems akvareliniams dažams. O jeigu ją palyginti su dabar gaminama to paties fabriko akvarele „Leningrad“, tai mano subjektyvia nuomone — galbūt „mokyklinė“ 1968 m. akvarelė gal net ir geresnė.

Suprantama, kad tik specialistai gali kvalifikuotai nustatyti, kurios akvarelės dažai geresni, kokybiškesni, tačiau ilgainiui susidarė įspūdis, kad mokyklinė akvarelė savo kokybe nė kiek nenusileidžia dabartinėms „Leningrad“ akvarelėmis, kurios šiandien pardavinėjamas specializuotose piešimo reikmenų parduotuvėse.

Nors mano mokyklinei „Leningrad“ akvarelei daugiau nei 50 metų, tačiau net neabejoju, kad ji dar gerai pakrautų malkų bet kokiai dabartiniu metu parduodamai profesionalių dažų (savo svorio kategorijos) akvarelei.

* * *

Šarūnas Facebook

#020 Retrospektyva: 1987 m. „Šluota“ laureatas

Nuoseklus ir intensyvus karikatūrų piešimas po keturių metų entuziastingo triūso ilgainiui atnešė šiokių tokių apčiuopiamų dividendų.

Pagal nusistovėjusią tradiciją, kasmet, metų pabaigoje buvo paskelbiami žurnalo „Šluota“ laureatai (karikatūristai ir humoristai satyrikai).

Kartu su kita puokšte humoristų buvau pripažintas 1987-ųjų „Šluota“ žurnalo laureatu.

Satyros ir humoro žurnale (pristatant laureatus) dažniausiai būdavo publikuojama sveikinimo epigrama ir laureatų draugiški šaržai (autošaržai arba dailininkų-šaržistų nupiešti draugiški šaržai).

Mano šaržą ta proga nupiešė A.Pakalnis.

A. Pakalnio draugiškas šaržas (1987 m.)

Mūsų puokštė (epigrama)

Visi laureatai — spalvingi ir gražūs.

Tačiau, atvirai, kiekvienas — tik ražas…

Drauge sudėjus, — kaip Ezopo bylota, —

Išeina tvirta, nepalaužiama „Šluota“!

* * *

Šarūnas Facebook

#019 Retrospektyva: Eglutė skarota, eglutė…

Sovietmečio Lietuvoje Naujieji metai buvo viena iš nedaugelio švenčių, kuri kiek mažiau kentėjo nuo sovietinės simbolikos invazijos. Na, netrūko ir šiai šventei propagandonijos trimitų, tačiau kertiniai šventės pamatai vis tik ne iš kūjų ir pjautuvų suręsti.

Nors visų oficialių šventinių eglių viršūnėse būtinai turėjo spindėti penkiakampė (raudona) žvaigždė, o burbulus puošti žvaigždės, kūjai ir pjautuvai, tačiau namuose eglutes kiekvienas išpuošdavo taip, kaip jo širdis geidė.

Daug metų šeimoje kalėdinę eglutę puošėme įvairiais žaisliukais, o tame tarpe ir vokišku žaisliukų komplektu (ilgai tarnavo, kol nesudužo), kuriame buvo ir išvaizdi viršūnė.

Viena iš smagesnių prieššventinių atrakcijų — prieš Naujus metus pardavime atsirasdavo gausybė įvairiausių atvirukų. Mano akis, dažniausiai, vis tik traukė pieštiniai vaizdai, bet nepraslysdavo nepastebėtos ir meniškos fotografuotos naujametinės kompozicijos.

Metams bėgant, kasmet atvirukų pasirinkimas būdavo vis gausesnis (tiems laikams), tad dažnai reikėdavo gerai pasukti galvą, kol išsirinkdavai labiausiai patinkančias. Sovietmečiu pirkdavau ne tik lietuviškus, bet ir vieną kitą rusišką atviruką. Tačiau rusiškus atvirukus pirkdavau (palyginus) retai, ir išskirtinai vien tik pieštinius (jeigu patikdavo nupieštas vaizdelis).

Tiesa, dažname rusiškame naujametiniame atviruke būdavo grūste prigrūsta ir visokių sovietine simbolika pamargintų vaizdelių. Net nekaltų kiškučių, voveraičių ar meškiukų fone vis vien suboluodavo kokia nors raudona žvaigždė.

Kalėdų Senelis: „Vaikučiai, greičiau prie eglutės!“
Santa Claus: “Kids, come on, hurry up, hurry up!”
Nepublikuota / Unpublished
// 1985 m. //

Lietuviškuose atvirukuose retai kada pasitaikydavo sovietine simbolika išmargintų vaizdų.

Prieš keturis penkis dešimtmečius lietuviški naujametiniai atvirukai būdavo tiesiog nufotografuotas žiemiškas vaizdelis. Panašios ir pasikartojančios kompozicijos metai iš metų mažai kuo keisdavosi, tad praktiškai jos buvo kurpiamos pagal vieną ir tą patį seniai išbandytą sėkmingą šabloną: spygliuota miško augmenija (eglutės arba pušies šakelė, kankorėžiai), keletas namų buities detalių (įvairūs šiaudiniai elementai, žvakės, vienas kitas pakabinamas burbulas), vata, kuri atstojo sniegą, sužaista šviesotamsa ir naujametinė kompozicija baigta! Tiesa, dar viską vainikuodavo sveikinimo užrašas.

Artėjant Naujų metų šventėms visuomet būdavo smagu ką nors ir pačiam ta proga papeckelioti, kokį nuotaikingesnį vaizdelį suraityti. Tai nebūdavo karikatūros, o tiesiog koks nors pieštas vaizdelis, kuriame pavaizduota šventinė atributika, ar žiemos dekoracijos.

> Žvakė / Candle <
Nepublikuota / Unpublished
// 1985 m. //

* * *

Šarūnas Facebook

#018 Retrospektyva: Riedėjimas kitais bėgiais

1987 metų vidurvasaris tekėjo tarsi ir įprasta vasaros tėkmės eiga. Liepos mėn. antroje pusėje pasirodęs mano autorinis karikatūrų puslapis „Šluota“ žurnale tarsi žymėjo kūrybinio kelio status quo. Kaip kad prasimušęs iš gelmių šaltinis upeliu nuvilnijęs upės link pamažu nutoldamas aprimsta, o jo vandenys ima monotoniškai tekėti įprasta sau vaga, taip ir 1987 m. vasarą kūrybinė gija sroveno jau kiek aprimusia ir įprasta ramia tėkme.

> Kulkosvaidis / Machine gun <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 17)

Žaibas iš giedro dangaus

Tačiau kartais gyvenime taip nutinka, kad staiga ima ir visiškai netikėtai trenkia žaibas iš giedro dangaus apversdamas viską aukštyn kojomis: kartus su vasaros pabaiga laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ (dabar „Lietuvos rytas“) perskaičiau skelbimą apie tai, kad planuojama organizuoti animatorių (anuomet — multiplikatorių) kursai Vilniuje, tad visi norintys kviečiami registruotis ir dalyvauti atrankos konkurse.

Animacija, man buvo tarsi antra religija (po karikatūrų), aš ja sirgau nuo pat mažų dienų. Betgi nebuvau stiprus piešėjas, tad vykti kad ir į Maskvą studijuoti animacijos būtų buvę pernelyg lengvabūdiška ir net avantiūriška.

Tačiau kodėl nepabandyti laimės Lietuvoje? Todėl, vos tik tokia netikėtai šauni proga pasitaikė, nedelsdamas sumečiau norįs išbandyti tokią galimybę gimtinėje. Tad nusprendžiau pamėginti, gal pavyks, juolab, kad didelių vilčių nepuoselėjau, tiesiog animacija mane žiauriai masino.

Sėkmingai įveikęs atrankos konkursą, bei išlaikęs egzaminatorių atrankos barjerus, patekau į patį pirmą Lietuvos istorijoje oficialiai organizuotą animatorių kursą.

Traukinys ėmė riedėti padidinta pavara: jau nuo pat Spalio mėn. pradžios, vakarais po darbo, pradėjau lankyti šiuos kursus, kurie vykdavo Kino studijos patalpose (dabar jau nugriautame pastatų komplekse Antakalnio g. gale, Vilniuje).

Šis, tarsi nekaltas rudens pradžios nuotykis (stojamųjų konkurso karuselė) ir po jo sekę pokyčiai, kardinaliai pakeitė gyvenimo tėkmės bėgius.

Rudeninė 1987 m. mano gyvenimo tėkmė jau buvo srauni ir pilna nenuspėjamų posūkių.

Darbas valstybinėje įstaigoje nuo devintos valandos ryto iki šeštos valandos vakaro, po to dar užsiėmimai animacija vakarais po darbo, o taip pat ir net poilsio dienomis, gerokai ištuštino laisvo laiko likučių aruodus.

> Vežimėlis / Baby Stroller <
„Šluota“ (1988 m., Nr. 6)

Dėl stipriai pakitusio ir padidėjusio užimtumo naujame gyvenimo tėkmės grafike progų karikatūrų piešimui praktiškai nebeliko. Tad nenuostabu, kad nuo 1987 m. liepos mėn. vidurio iki pat 1988 metų pradžios nenupiešiau nei vienos karikatūros. Piešti, suprantama, kad nenustojau, tačiau tuo metu sukurti piešiniai-karikatūros nebuvo skirti publikavimui respublikinėje spaudoje.

Nauji metai — nauji iššūkiai

Susigundęs darbu animacijoje, iš karto po Naujų metų švenčių (1988 m. sausio mėn. pačios pirmos dienos) pradėjau dirbti animatoriumi Lietuvos kino studijoje animacinių filmų padalinyje, kur betarpiškai susipažinau su visa plejada karikatūristų, kurie taip pat anuomet zujo animacijos verpetuose.

Pradėjus dirbti animatoriumi pagaliau atsirado laiko ir karikatūrų piešimui. Todėl jau nuo pat 1988 metų pradžios vėl įnikau jas kurti ir siūlyti įvairiems leidiniams.

> Dorovės sergėtoja / Vice Squad <
„Šluota“ (1988 m., Nr. 10)

Atspausdintos karikatūros „Vežimėlis“ ir „Dorovės sergėtoja“ kaipsyk buvo tie pirmieji darbai (iš šviežiai nupiešto darbų pluošto), kurie buvo sukurti 1988 m. pradžioje (kai dar gilinausi į animacijos paslapčių klodus, bet jau dirbau animatoriumi).

* * *

1987–1988 m. sąndūroje buvo taip pat nupiešti 3 darbai XIV karikatūrų parodos katalogui (parodai skirtame leidinyje atspausdintas tik vienas darbas: „Autoinspektorius ir konservų atidarytuvas“).

> Bauda / Car Penalty <
XIV karikatūrų paroda (1988 m.).
// Pažeidus kelių eismo taisykles autoinspektorius
vairuotojo teisių baudų talone komposteriu išmušdavo skylę. //

Karikatūra „Bauda“

Dėl pasikeitusių kelių eismo taisyklių, bei iš principo pakitusios pačios baudų už nusižengimus sistemos, šiais laikais šią karikatūrą daugeliui neįmanoma suprasti. Todėl primenama, kaip tai veikė anuomet:

vairuotojui sovietmečiu pažeidus kelių eismo taisykles autoinspektorius jo vairuotojo teisių baudų talone komposteriu išmušdavo skylę (baudą). Užsidirbus talone trečią skylę (baudą) iš nusižengėlio atimdavo vairuotojo teisės ir jam privalu būdavo iš naujo laikyti kelių eismo taisyklių egzaminus.

// Trijų skylių drausminė sistema veikė nepriekaištingai. Skylė(-s) galiojo nustatytą laiko terminą (dabar jau gerai nepamenu, bet skylė galiojo ar ne metus laiko), tad „užsidirbus“ antrą skylę, vairuotojus tai labai drausmindavo, kadangi galimybė užsidirbti trečią skylę ir egzaminų perlaikymo perspektyva anaiptol nedžiugino, todėl ši sistema prevenciškai veikė gan efektyviai. //

Trys darbai („Autoinspektorius ir konservų atidarytuvas“ „Traiškantis automobilius katinas“ bei „Bauda“) buvo eksponuojami Lietuvos XIV karikatūrų parodoje.

* * *

Šarūnas Facebook

#017 Retrospektyva: Personalinis karikatūrų puslapis

Kas 20 metų
Teigiama, kad kas 20 metų atsiranda nauja unikali žmonijos karta, kuri formuojasi ir užauga tam tikroje specifinėje terpėje, lydima politinių krizių, kultūrinio pakilimo, mokslo ir technologijų proveržio. Visa tai nulemia žmonių pasaulėžiūrą ir asmenybės savybes.
Mokslo ir technologijų pasaulis sparčiai vystosi, tad nežinia kas bus po kokių 30-50 metų ir kas ką valdys — įrenginiai žmones ar atvirkščiai.
Kiekviena terpė turi savo pliusų ir minusų. Laiko tėkmė dažnai nugludina nepageidaujamus minusus ir atmintyje išlieka tik daug besišypsančių pliusų nes vaikystėje ir žolė žalesnė buvo, ir saulė švietė skaisčiau, ir medžiai buvo didesni.
Didžioji dauguma tebekuriančių Lietuvos karikatūristų yra prarastosios kartos (1944–1963 m.) ir X kartos (1964–1983 m.) atstovai.
Antro pasaulinio karo randai vienaip ar kitaip aidu palietė praktiškai kiekvieną iš jų — karo ir pokario baisumų prisiminimus jie žino ne iš vadovėlių, o patyrė savo kailiu arba juos liudijo gyva tėvų ir senelių šnekta.
Pavyzdžiui, 1965 metais tebuvo praėję vos 20 m. po Antrojo pasaulinio karo…
Palyginimui: po kelių mėnesių Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metis, o kokios batalijos vis dar vyksta dėl atskirų epizodų… (paminklai, lentos, atmintis)…

Kelias į žvaigždes
Nūnai kone kiekvienas pyplys gali savo meną demonstruoti vos ne nuo kūdikystės. Pradžioje tuo pasirūpina jų tėvai (dažniausiai mamos), viešindami savo vaikų pasiekimus internete ir skaitmeninėje erdvėje, o jau ūgtelėjusi penkiametė ar šešiametė atžala gali savarankiškai nesunkiai pakrauti malkų net ir susitupėjusiam menininkui (bent jau savo meno sklaidos prasme).

Tuo tarpu sovietmečio šešiasdešimtųjų ar septyniasdešimtųjų vaikai neturėjo (nebuvo) nei kompiuterių, nei feisbukų, nei išmaniųjų įrenginių. Net ir televizorius stovėjo ne kiekviename bute. Na taip, tokie jau tie buvo laikai.
Sovietmečiu norint prasimušti į menininkų gretas tekdavo nueiti vingiuotą kelių pakopų kelią. Ne, tai nebuvo kažkoks sudėtingas labirintas, tačiau tai buvo kelias, kurį ne kiekvienas įveikdavo neatsispyręs pagundai (ne vienas karikatūristas sovietmečiu paslydo susigundęs lengvu rubliu — savo karikatūromis pūtė į taktą soc. ideologams ir ideologijai (bet apie tai — kitose Retrospektyva publikacijose)).

> Arbūzai / Watermelons <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)

I Pakopa
Mokykliniai sienlaikraščiai

Bene kiekvienoje mokykloje (didmiesčiai) būdavo leidžiamas sienlaikraštis, kuris turėjo ne tik „korespondentus“, bet net ir redaktorių — dažniausiai moksleivę pirmūnę (būtinai pionierę), kurios rašinėliai tirpdydavo mokytojų širdis. Taip pat būtinai buvo kokia nors redkolegija ir prijaučiančių draugų ratas — na, savotiška feisbuko atmaina per soc. prizmę (ne veltui juk soc. tinklas). Suprantama, kad buvo dar ir a la meninis redaktorius, kurio pagrindinis uždavinys — ideologiškai teisingai apipavidalinti leidinį (savotiška web dizainerio ir meninio redaktoriaus kergtis).
Besimokant mokykloje ir man vieną kartą buvo pasiūlyta įsilieti į sienlaikraščio leidimą, bet kažkaip radau jėgų atsispirti šiam pagundų slėniui ir išsisukau nuo kvietimo (nebuvau komjaunuolis, tad lengva pasiteisinti, kad neatitinki soc. lygmens).

> Kailiniai / Fox Fur Coats <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)

II Pakopa
Periodiniai leidiniai vaikams ir moksleiviams

Atskiros vaikų grupės pagal amžių sovietmečiu turėjo „savo“ leidinius: mėnesinis žurnalas vaikams ir paaugliams „Genys“, laikraštis vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams „Lietuvos pionierius“, žurnalas moksleiviams „Moksleivis“.
Keletas vyresniosios kartos karikatūristų pirmuosius savo žingsnius žengė dar būdami moksleiviais: jų piešiniai-karikatūros buvo spausdinami moksleiviams skirtuose leidiniuose — laikraštyje „Lietuvos pionierius“, žurnale „Moksleivis“, rajoniniuose leidiniuose. Ir tik ten apšilus, bei šiek tiek kūrybiškai subrendus, jiems galima buvo tikėtis publikacijų suaugusių auditorijai skirtuose leidiniuose.

Lankytojas: „Du metrus alaus!“
Barmenas: „Atsiprašau, į plotį, ar į ilgį?“
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)

III Pakopa
Respublikinis lygmuo

Publikacijos respublikiniuose leidiniuose, o ypač žurnale „Šluota“, tuo metu gana greitai nutiesdavo kelius įsilieti į karikatūristų bendruomenės gretas.
Žurnalas „Šluota“ per kelis dešimtmečius (nuo 1957 m.) jau buvo užsitarnavęs neblogą reputaciją skaitytojų tarpe. Su redakcija bendradarbiavo geriausi šalies humoristai, satyrikai, rašytojai, poetai, dailininkai ir savamoksliai piešėjai. Tad patekti į šį satyros ir humoro bendruomenės ratą kiekvienam pradedančiajam karikatūristui buvo tam tikrų jo kūrybinių ambicijų įgyvendinimo tikslas, o tuo pačiu ir rezidavimo statuso pakitimas.

Negali sakyti, kad ant įėjimo durų kabojo tuzinas spynų ir kad ten patekti reikalinga buvo nueiti kryžiaus žygius. Nieko panašaus. Visas spynas nesunkiai atrakindavo viena esminė, bet būtina sąlyga — gebėjimas piešiniu meniškai perteikti sugalvotą idėją, įdomiai įvilkti ją į humoro ar satyros apvalkalą (jeigu šitai sugebi — maloniai prašom į gretą, jeigu ne — laisvas). Ilgus metus taikyti aukšti kokybės standartai neleisdavo į žurnalo puslapius prasmukti prastiems ir menkaverčiams darbams (per kokybės koštuvą nepraslysdavo). O redakciją atakuojančių įvairaus amžiaus piliečių tikrai, kad netrūko.

> Šešėlis / Shadows <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)

Publikacija per visą puslapį
1986 m. pabaigoje man buvo pasiūlyta paruošti karikatūrų pluoštą visam puslapiui.
1987 m. sausio 5 d. į redakciją nunešiau 11 karikatūrų. Kiek vėliau, gegužės mėn. nunešiau dar 4 karikatūras.
Publikacijos teko laukti ilgai: personalinį karikatūrų puslapį (5 karikatūros) atspausdino tik liepos antroje pusėje. Gerai pamenu tą metą, kadangi tą dieną, kai spaudoje pasirodė naujas „Šluota“ numeris su personaliniu mano karikatūrų puslapiu (liepos 19 diena), kaipsyk važiavau atostogauti į Nidą ir pirmą kartą (vairuojant mašiną) kėliausi keltu iš Klaipėdos į Neringą (nepatyrusiam vairuotojui — „O siaubas!“).

> Sliekas / Earthworm <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)

Taigi. Publikacija per visą puslapį tarsi vainikavo ilgai eito kelio atkarpą — liudijo, kad nebebuvau atsitiktinis pakeleivis LT karikatūrų tėkmės aruode.

* * *

Šarūnas Facebook

#016 Retrospektyva: Šilčiau, šilčiau…

Veikiausiai daugeliui pažįstamas ir galbūt net asmeniškai žinomas jausmas, kai tavęs lyg ir klauso, bet negirdi, į tave žiūri, bet tavęs nemato, tavimi tarsi nuoširdžiai domisi, bet akivaizdu, kad tik iš to prakeikto pareigingo mandagumo, nes galvoje veikiausiai taip ir sukasi: „Ech, čiuožk iš čia kuo greičiau ir netrukdyk varyti biznį!“…

Po pirmų publikacijų „Šluota“ žurnale, keletą metų paeiliui, beveik panaši tėkmė sroveno ir pro mane. Būdavo nupėdini į „Šluota“ redakciją, susitinki ten „budintį“ karikatūristą, tarsi ir pasišneki, bet tas trumpas pabendravimas labiau panašėjo į redakcijos darbuotojo priverstinio mandagumo kontaktus, kažkokių budinčių frazių tiradą, nei bičiuliški ginklo brolių pašnekesiai. Betgi redakcijos darbuotojus galima buvo suprasti ir net kažkiek pateisinti: veikiausiai kasdien redakcijos duris vis varstydavo ir varstydavo visokie karikatūrų piešimo diletantai, maniakai, fanatikai, keistuoliai, kažkokie dar neapsiplunksnavę a la menininkai — braunasi ir trukdo bizniauti…

> Paminklai / Monuments <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 2)

Bizniauti? Na, veikiausiai nedaugelis nei anuomet žinojo ir galbūt ir iki šiol nežino, kad trijulė ne tik savo pavardėmis štampavo karikatūras, bet kiekvienas iš jų turėjo dar ir po slapyvardį, kuriais prisidengdami taip pat suko pinigų darymo malūnus….

…Jurgis Sausaitis, I.R.Kelmutis, Aloyzas Krizas…

Taigi ištariamos budinčios frazės: „Kaip laikais?“, „Kas gero?“, „Ką atnešei?“ padėdavo greitai praeiti darbų priėmimo procedūras ir atsikratyti įkyrių įsibrovėlių.
Būdavo atneši darbus, kuriuos kažkuris vienas iš trijų budinčių karikatūristų pažiūri, kažkokių budinčių optimistinių frazių ištaria, dar kokį sąmojį skelią, paspaudžia ranką, atsisveikina ir tiek žinių — apsilankius kitą kartą tas pačias karikatūras pasiimi, nes jų nespausdino…

Tačiau 1986 m. lapkričio 28 d. (penktadienis) susitikimo eiga buvo šiek tiek kitokia.

Tąkart eilinį kartą nuėjau į „Šluota“ redakciją. Tą dieną „budintis“ karikatūristas buvo Arvydas Pakalnis. Įteikiau jam 3 naujas karikatūras. Arvydas kiek ilgiau nei paprastai žiūrėjo į atneštus darbus, kažką mįslingai mąstė, svarstė. Kūno kalba bylojo, kad „mašina sustojo, durys atsidarė“. Tiesiog ore buvo juntama, kad karikatūrų metras (o A.Pakalnis buvo tikrai puikus karikatūrų meistras, kurio darbais vaikystėje ir paauglystėje žavėjausi) visiškai nesitikėjo, nelaukė nieko panašaus. Jautėsi, tarsi kažkas būtų nematomą stiklo pertvarą sudaužęs. Po nedidelės tylios pauzės Arvydas pakvietė prisėsti, pakalbėti. Pamenu tik, kad tą kartą užsibuvau kiek ilgiau nei paprastai. Susitikimo detalių, suprantama, nepamenu, tik atmintyje įstrigusi akimirkai sustingęs iš netikėtumo A.Pakalnis. Taip ir išlikęs užfiksuotas vaizdas — A.Pakalnis sustingęs kiek ilgėliau nei paprastai žiūrinėja atneštus mano darbus.

Tą kartą aš tarsi nieko ypatingo nenunešiau: mano galva — karikatūros, kaip karikatūros, tačiau būtent šio apsilankymo metu pateikti trys nauji darbai, tarsi pakėlė nematomą užtvarą, atsivėrė karikatūrų portalo vartai, išnyko nematoma siena. Nuo tada tarpusavio bendravimas neapsiribodavo oficialiai budinčių frazių režimu. Fanatikams nesudėtinga rasti bendrą kalbą — pamišę dėl karikatūrų gali valandų valandas bendrauti ir visiškai nejausti laiko ir erdvės tėkmės.

Du darbai („Paminklai“ ir „Šilčiau, šilčiau…“) iš atnešto tą dieną pluošto darbų gana greitai (po mėnesio) pasirodė žurnalo puslapiuose.

Višta: „Šilčiau, šilčiau…“
„Šluota“ (1987 m., Nr. 3)

Trečia karikatūra buvo iš karto atmesta. Na, teisybės dėlei ji buvo išties (to meto supratimo lygmuo) komplikuota: kameroje tardomas kalinys prašo tardytojo įjungti kvarco lempą — akivaizdu, kad dėl žurnalo redakcinės politikos šis darbas buvo „persona non grata“ (nepublikuotinas)…

* * *

Šarūnas Facebook